“Neįtikėtinas scenarijus Lietuvoje – premjeras kultūrininkas. Vargu ar kada nors taip nutiks, – konstatuoja Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas. Jo paprašėme pasidalyti mintimis apie neatidėliotinus darbus, paprastai Vyriausybės laukiančius “eilutės pabaigoje” – kultūros srityje. Taigi A.Imbraso įžvalgos ir pasiūlymai premjerui.

Pasaulyje vyksta arši konkurencinė kova dėl išgyvenimo, o valstybės, negebančios aptikti sričių, kuriose jos išskirtinės, turi mažai šansų išgyventi. Lemia nebe šalies dydis, bet jos kūrybiniai gebėjimai.
Kuo pasižymėti galėtų maža, neseniai savarankiška tapusi valstybė, neturinti iš esmės jokių karinių galių, šimtmečiais kauptų turtinių išteklių ar gamtos natūraliai teikiamų naudingųjų iškasenų, technologiškai atsilikusi nuo pasaulio galingųjų? Ar esama veiklų, kuriose Lietuva ar jos piliečiai pastaruosius porą dešimtmečių aukščiausiais vertinimais kotiruotų pasaulinėse rinkose? Bankininkystė? Cemento gamyba? Runkelių auginimas, sviesto mušimas?
Prigimtiniai talentai – tas savaiminis turtas, kuris gali generuoti ir pridėtinę vertę ekonomikai. Ar turime žmonių, kurie, nepaisant prastų veiklos sąlygų Lietuvoje, neišplėtotos infrastruktūros, nevykusių politinių sprendimų, geba prilygti kolegoms iš galingiausios ekonomikos pasaulio šalių? Turime: Violeta Urmana, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas mene, Arvydas Sabonis, Ričardas Berankis sporte, Viktoras Butkus, Algis Petras Piskarskas ar Vladas Algirdas Bumelis moksle. Reta kita ūkio šaka pajėgi konkuruoti su šiomis.
Teikčiau Vyriausybei jas laikyti prioritetinėmis proveržio sritimis, ir per likimo duotąją kadenciją siektume sutvarkyti jų nacionalinę infrastruktūrą bei finansavimą taip, kad prigimtiniai talentai pasiektų dienos šviesą, atsirastų palankiausios sąlygos jų gebėjimams skleistis, kad mokesčius jie norėtų mokėti čia. Investicijų prioritetai nuo lėšų betonavimo asfalte ar mėginimų kopijuoti kitų šalių ūkio laimėjimus kryptų link to, ko esame turtingi – įgimtų talentų.
Dar remdamasis ryškiausiais nesėkmingais pavyzdžiais įtikinčiau kolegas valdančiuosius, kad šias sritis reikia „išjungti“ iš neviešų politiką ir verslą siejančių neskaidrių schemų. Šios schemos trukdo, žlugdo, kartu pridarydamos nuostolių visiems. Politikos ir verslo žaidimai galbūt nesugadina uosto veiklos ar šilumos tiekimo – nusprendžiama imtis to ar kito projekto, investuojama į jį, o naudą semia tie, kurie tuo momentu arčiau sprendimų. Bet sričių, kurias lemia talentai, valdymo specifika kita. Tai, kad lėšos bus mestos į tą ar kitą asmenį, dar nereiškia, jog pavyks „pagaminti“ naują Čiurlionį. Šios sritys – ilgalaikio stabilaus veikimo distancijos.

Iš XX a. SSRS į XXI a. ES

Kaip link to pajudėti? Imtis to, ko niekada iki šiol Lietuvos politinis elitas nedarė, – kultūros reformos. Ši sritis nebegali funkcionuoti taip pat, kaip 3,7 mln. sėslių gyventojų turėjusioje SSRS respublikoje. Pagaliau ir kultūrą turime reformuoti, kaip pertvarkėme kitas sritis, sutvarkyti ją taip, kaip veikia kultūros sistemos Vakarų šalyse. Ir nepamiršti, kad gyventojų telikę 2,9 mln., o sienos atviros: kiekvienas, kam nepatinka savos šalies atsilikimas ar persismelkimas korupcinėmis schemomis, per pusdienį susikrovęs lagaminus gali už keliasdešimt eurų išskristi bet kur kitur.
Šalies kultūroje veikia didžiulis tinklas per du nepriklausomos valstybės dešimtmečius įsikūrusių organizacijų, ir būtent jos kai kuriose srityse kuria kokybiškiausią, konkurencingiausią produktą. Bet valstybės aparatas joms į ratus kaišioja biurokratinius pagalius, jau kalbėti apie finansavimo disproporcijas. Tuo pat metu tebefunkcionuoja sovietiniais laikais sukurta sunkiasvorė infrastruktūra, kurios dalis veikia nebeaišku ką. Dalis kultūros politikos – fikcija, imitacija, kai visos pusės vaidina sistemą, nors iš esmės tiesiog sukasi kelių dešimtmečių inercijos ratas.
Finansų ministerijos dejones „reformai nėra lėšų“ numaldyčiau priminimu, kad ES struktūriniai fondai būtent ir skiriami reformoms, kurios artintų šalį prie ES gerovės vidurkio. Derinčiau mūsų kultūros reformą su ES kūrybingos visuomenės idėjomis.
Atpratinčiau politinį lauką kultūrą traktuoti vien kaip laisvalaikio leidimo formą. Kultūros politika – tautos kūrybiškumo ir savivokos ugdymo pagrindas, piliečių tarpusavio supratimo ir socialinio jautrumo prielaida. Toks supratimas įgalintų tautą ir savigarbą atgauti, ir pasaulyje konkuruoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.