Remdamasis š.m. lapkričio 14 d. „Veido“ leidiniu, norėčiau išreikšti savo gilų pasipiktinimą dėl kai kurių P. Stankero straipsnyje „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“ išsakytų teiginių.

Neginčijamas faktas yra tai, kad Tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo Niurnberge darbas vyko ypatingoje teisinėje situacijoje. Niurnbergo tribunolas turėjo taikyti tam tikras teisines kategorijas, kurios prieš antrąjį pasaulinį karą nebuvo suformuluotos explicite, tačiau tokių nusikaltimų bausmės imperatyvą intuityviai suponavo kiekviena civilizuota teisinė sistema. Kaip visuotinai žinoma, Niurnbergo tribunolas veikė pagal 1945 m. rugpjūčio 8 d. London Charter.

Faktas, kad nepaisant to, kad Tribunolas tyrė 1940 m. Lenkijos karininkų žudynes Katynėje, tiesa apie tai, kad tai įvykdė sovietų politinė policija (NKVD), buvo atskleista praėjus dešimtmečiams.

Verta pažymėti, kad joks nusikaltėlis, teisiamas Niurnberge, nebuvo kaltinamas žydų tautos eksterminacija. Kaltinimai, kuriuos suformulavo Tribunolas, buvo 4 kategorijų: dalyvavimas sąmoksle, kurio tikslas buvo įvykdyti nusikaltimą prieš taiką, ginkluotos agresijos įvykdymas, karo nusikaltimai bei nusikaltimai prieš žmoniją. Tik paskutinysis iš jų nebuvo prieš karą egzistavusios tarptautinės teisinės santvarkos dalis. Tuometinė tarptautinė bendrija nenaudojo apibrėžimo „holokaustas“, taip pat negalėjo remis konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kurią Jungtinės Tautos priėmė tik 1948 metais.

Aukščiau pateikti teiginiai nenuginčija nacistinės Vokietijos padaryto genocido nusikaltimo prieš žydų tautą fakto, kuris buvo vykdomas su kitų šalių piliečių ir/arba institucijų pagalba. Teiginiai, pateikti P. Stankero straipsnyje, ginčijantys žydų naikinimo II pasaulinio karo metu faktą bei abejojantys Niurnbergo procesų istorine reikšme, yra verti aukščiausio pasmerkimo. Prie patikimų įrodymų apie žydų naikinimą paskleidimo laisvajam pasauliui taip pat prisidėjo Lenkijos vyriausybė Londone, ypač lenkų pogrindinės valstybės kurjeris ir pokario diplomatas Jan Karski.

Mano nuomone, ypač skaudu, kai teiginiai, neigiantys Holokausto istoriškumą, yra formuluojami mūsų Europos dalyje, kuri buvo šios tragedijos liudininkė. Atsakomybė už tiesos apie istorinį palikimą skleidimą, kurią perduodame kitoms kartoms, reikalauja didesnės išminties diskutuojant šia tema spaudoje.

Išreikšdamas nustebimą tuo, kad plačiai skaitomas Lietuvos savaitraštis „Veidas“ savo puslapiuose talpina tokio turinio straipsnius, kurie aiškiai prieštarauja istoriniams faktams, norėčiau pabrėžti, kad valstybė ir visuomenė, kuriai turiu garbę atstovauti, visados gins tiesą apie genocido nusikaltimus. Tuo įrodymas yra tarp kitą ko Lenkijos aktyvumas Task Force for International Cooperation on Holocaust Education, Remebrance and Research forume, kurio narė taip pat yra Lietuvos vyriausybė.