- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Atsisveikinimas su „Žalgirio“ stadionu

Autorius: veidas.lt | 2016 07 19 @ 06:10 | Lietuva | No Comments

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Simboliška, kad tą dieną, kai sostinėje buvo pradėtas griauti „Žalgirio“ stadionas,  į bene 15 tūkst. žiūrovų kadaise galėdavusio priimti stadiono kemsynus užklydo stirna. Matyt, paskutinį kartą atsisveikinti su gūdų mišką primenančia stadiono legenda.

„Žalgirio“ stadiono istorija – viena klai­džiausių ir tamsiausių, apipinta korupcijos, įvairių interesų, skandalų, kai kurių nuomone – net mafijos gijų. „Vi­kipedijoje“ apie šį objektą galima sužinoti tik tiek, kad statyti didžiausią futbolo stadioną Lie­tuvoje  pradėjo Vokietijos karo belaisviai, kad jis iš pradžių turėjo, o paskui prarado na­cionalinio stadiono statusą, kad jį planavo įtraukti, bet neįtraukė į Kultūros vertybių sąrašą, o jo ankstesnis savininkas ŪBIG ketino stadioną griauti, bet paskui persigalvojo.

Dar galima prisigraibyti paviršutiniškos in­formacijos apie tai, kad stadioną kartu su ki­tu Ūkio bankui priklausančiu turtu iš ŪBIG perėmė Šiaulių bankas, o įsigyti šį turtą labai norėjusiam „Hanner“ vadovui Arvydui Avuliui at­rodė, jog bankas lyg ir vilkina stadiono pardavimo procesą.

Net atkakliai ieškodamas nelabai rasi patikimos informacijos ir apie tai, kaip šis stadionas, užimantis daugiau nei 8 ha pačiame Vil­niaus centre, buvo sąmoningai marinuojamas ir marinamas, kol atsiras geras pirkėjas.

Ne itin daug informacijos ir apie marintoją – „Žalgirio“ sporto draugiją, kuri LDDP (kon­krečiai – Adolfo Šleževičiaus) sprendimu dailiai ir sklandžiai perėmė anksčiau profsąjungoms, o paskui Kūno kultūros ir sporto de­par­tamentui bei savivaldybėms priklausiusius sporto objektus fantastiškiausiose sostinės ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų vietose. Apie tos draugijos prezidentą, Kūno kultūros ir sporto departamento direktorių Vytą Nėnių, sugebėjusį išparduoti sporto objektus, nors jie lyg ir turėjo tarnauti visuomenės poreikiams, taip pat nedaug ką sužinosi.

Apie tokių objektų pirkėjus – atskira daina. Pavyzdžiui, apie visur, kur skaniai kvepia, suktis sugebantį Artūrą Zuoką ar su juo susijusią bendrovę „BNA grupė“. Apie tokius privačius asmenis, kaip Gitana Mišeikienė ar Valerijus Vorobjovas, kurie kai kuriuos „Žalgirio“ sporto draugijos „prichvatizuotus“ objektus Rink­ti­nės g. prieš daugiau nei dešimtmetį buvo išsinuomoję net iki 2095-ųjų, o paskui vienas iš ki­to pirko ir pardavinėjo.

Žinoma, kas kaltas, kad stadionas ir kiti jo priklausiniai pastatyti tokioje viliojančioje vietoje, tarp Raitininkų, Šeimyniškių ir Rinktinės g. Visi šie objektai, kartu sudėjus, sudaro daugiau negu 14 ha. Kas nebūtų norėjęs tokio tur­to tokioje vietoje?

Žinoma, kad tas turtas būtų dar patrauklesnis, reikėjo pakeisti ne tik jo savininkus, bet ir paskirtį. Dabar šeimininkams rankos atrištos – jie stadione, kuris formaliai jau net nebėra stadionas, gali statyti bet ką.

Beje, kai kam stadionas vis dar kelia sentimentų, kaip ir prisiminimuose likę vadinamieji Baltieji rūmai. Ant „Žalgirio“ stadiono, o tiksliau, jo griuvėsių, tvoros net dabar kabo desperatiški lapeliai su reikalavimu objektą išsaugoti.

Tokių balsų tyruose vis pasitaikydavo visus pastaruosius 20 metų. Pasižvalgyti ar alaus iš­gerti į stadioną užsukdavo jaunimas, pakoncertuodavo viena kita grupė, atklysdavo pasmalsauti viena kita stirna – joms, matyt, rūpėjo, ar stadionas jau greitai virs mišku.

Šiame kontekste „Hanner“ atstovus galima laikyti kone gelbėtojais. Bendrovė pasistengs, kad niūrioji ir tamsioji stadiono skranda kuo greičiau užsimirštų, o ją pakeistų moderni ir prabangi bei laaabai finansiškai perspektyvi naujų objektų „eilutė“.

Išplėšusi stadioną iš konkurentų (dėl jo, kalbama, įnirtingai varžėsi dar mažiausiai dvi statybų bendrovės), „Hanner“ už pirkinį sumokėjo 40 mln. eurų. Tai daug ar mažai? Kažkada buvo kalbama, kad šis objektas turėtų būti parduotas bent už 27 mln. eurų. Tad, atrodytų, lyg ir daug. Bet galima paskaičiuoti ir kitaip.

Gal ir netikslu lyginti, tačiau šiuo metu ke­liuose skelbimuose siūloma pirkti sklypus prestižinėse Vilniaus vietose – centre ar Se­na­mies­tyje, ir kaina visų panaši: maždaug 6 tūkst. eurų už arą. Vadinasi, hektaras, apytikriai skaičiuojant, kainuotų 6 mln. eurų. (Tik, žinoma, rask, kad geras, visą hektarą vienoje vietoje. Radus kaina, matyt, dvigubėtų, bet tebūnie.) „Žalgirio“ stadiono plotas – 8 ha. Vadinasi, tai jau mažų mažiausiai 48 mln. eurų. O jei tokį pirkinį įvertinsi kaip kartą gyvenime pasitaikančią progą įsigyti štai tokio dydžio vienalytį gabalą pačiame sostinės centre, net ir dviguba suma gali atrodyti menkniekis.

Buvusio stadiono plotą „Hanner“ išnaudos sumaniai. Čia jau rugpjūtį planuojama pradėti statyti 200 kambarių keturių žvaigždučių viešbutį, vėliau – verslo centrą, biurus ir administracinės paskirties pastatus.

Jie užims per 100 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Šiuo metu greta stadiono, vietoj buvusios arenos, jau kyla gyvenamųjų namų kvartalas, o jam įkandin bręsta ir dar vienas projektas. Planuose yra ir 6 hektarų teritoriją užimsianti daugiau nei 2 tūkst. vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė.

15 tūkst. žmonių visuose šiuose pastatuose vienu metu gal ir netilps, tačiau liūdną stadiono agoniją naujieji šeimininkai užbaigs tokiais pat dideliais užmojais, kokiais prieš daugiau nei pusę amžiaus ir prasidėjo šio dabar jau bu­vusio stadiono gyvenimas.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/atsisveikinimas-su-%e2%80%9ezalgirio%e2%80%9c-stadionu

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.