Pateikiame įvairių Lietuvos žmonių atsiminimus apie Sausio įvykius, kuriais jie pasidalino socialiniame tinkle “Facebook”. O ką jūs atsimenate? Kokia jūsų patirtis? Mums visiems, ateities kartoms svarbu tai. Pasidalinkime savo atsiminimais.

Rašytojas, visuomeninis veikėjas Vytautas V.Landsbergis:

Sausio 13-ąją patyriau ne Vilniuje. Mūsų žvalgybininkai buvo gavę informaciją, kad mano šeima yra sekama (tuomet gyvenome atokioje trobelėje Pavilnyje), jie įtarė (buvo gavę perspėjimų), kad sovietinės jėgos ketina mus imti įkaitais ir gali šantažuoti tėvą, kad šis atsisakytų Lietuvos Nepriklausomybės kurso. Be to, buvo sugautas kažkoks jų šnipelis, nuosekliai fotografuodavęs mūsų gyvenamąją aplinką – kas ateina, kada išeina.

Aplankau tėvuką, kuris vaikšto neperšaunama liemene ir niekaip nepraranda humoro jausmo.

Tad mums buvo rekomenduota kuo staigiau dingti į atokesnę vietą, kur būtume mažiau matomi ir pažeidžiami. Taip su žmona, besilaukiančia antrojo vaiko, ir vienerių metų sūnum Jonu atsidūrėme Druskininkuose, kompozitorių poilsio namuose; o kai (jau po sausio 13-os) ir ten tapo neberamu, teko kelis mėnesius pagyventi Lenkijoje.

Sausio dienas prisimenu itin savotiškai: kas kelios dienos važiuoju iš Druskininkų į Vilnių aplankyti tėvus, pravažiuoju pro kelias Parlamento užkardas, aplankau tėvuką, kuris vaikšto neperšaunama liemene ir niekaip nepraranda humoro jausmo. Jo kabinete pianinas – kartais pagroja Čiurlionį, ant stalo krūvos popierių, jo paties redaguojamų laiškų, kreipimųsi į kitų valstybių vadovus, eilėraščių.

Žurnalistas Artūras Jančys:

Laidų apie žvejyba vedėjas Paulius Korsakas:

Pamenu 1990 gruodžio pradžioj grįžau iš Soviet army. Buvau vienas iš paskutiniujų kuriam teko. Ir šūdą iš ten pabėgsi, labai jau toli buvo ,,nutrenkę,,. Paskambinau skambučiu į duris, tėvas mane apsikabino, nusišypsojo ir vienu rankos mostu nuplėšė nuo mano uniformos CA antpečius. Spyrėm tuos ,,pagonus,, į kampą, uniformą įtariu mama kažkur sudegino, nes taip jos ir nemačiau. Sėdėjom prie stalo, pasakojo man apie Nepriklausomybės paskelbimą ir kur aš dabar esu. Aš visą laiką sėdėjau išsižiojęs, nes laiškuose kiek supratau bandydavo man iš namų rašyt, kas vyksta.

Sėdėjom prie stalo, pasakojo man apie Nepriklausomybės paskelbimą ir kur aš dabar esu. Aš visą laiką sėdėjau išsižiojęs.

Tačiau tie laiškai iki manęs neateidavo, tokia buvo cenzūra. Ir aišku juos skaitydavo ir uždrausdavo koks mano tautietis dirbęs tos pačios SA trečiame skyriuje. Visą informaciją apie Laisvę gėriau kaip ištroškęs ,,duchas,, prie dykumos šulinio. Visada besąlygiškai tikėjau savo Tėčiu. Už pusantro mėnesio kartu su juo buvome prie parlamento, apsikabinę, viskam pasiruošę. Ačiū tau Tėti ir ačiū tau Lietuva. Ačiū už mano Laisvę.

Politikas, Seimo narys Eligijus Masiulis:

1991 m. Sausio 13-ąją man buvo 16 metų. Tą lemtingą vakarą su draugais išgirdome, kad žmonės yra kviečiami rinktis budėti prie Klaipėdos merijos Liepų gatvėje. Nelabai suprasdami, kas gali įvykti, šį kvietimą priėmėme kaip nuotykį, galimybę vakare pabūti su žmonėmis miesto centre. Gyvenimas sausio 12-osios vakarą Liepų gatvėje virė. Buvo daug žmonių, dalino karštą arbatą, sumuštinius. Buvo kažkokia improvizuota muzika su didžėjumi po atviru dangumi. Nuotaika buvo pakili, o atmosfera – fantastiška. Visi – draugiški ir vieningi. Prasidėjo pokalbiai prie laužų, kaip ginsimės, jei pasirodys kareiviai. Naivus paauglio heroizmas ir jokio jaudulio. Kai naktį grįžau namo, iš mamos didelių ir sukrėstų akių supratau, kad Vilniuje vyksta labai baisūs dalykai, kad tai gali būti svarbiausia naktis Lietuvos istorijoje, kad tai išlikimo naktis!

Politikė, Seimo narė Rasa Juknevičienė:

#‎SuPergalėsdiena‬!

Dieną prieš Sausio 13- osios naktį buvo didžiulės įtampos, susikaupusios nuo sausio 8-osios, atoslūgis. Jau iki tol Aukščiausioji Taryba dirbo dienomis ir naktimis. K.Prunskienės provokacija sukeliant kainas be jokių kompensacinių mechanizmų buvo ženklas pradėti valstybės perversmą. Sausio 8 d. “liaudis” atakavo Aukščiausiąją Tarybą, Misiukonio vadovaujama milicija “supainiojo” valandas ir apsauga atvyko valanda vėliau. Sąjūdis organizavo svarbiausių objektų apsaugą, žmonės organizuotai važiavo iš visos Lietuvos.

Juk tik nesveikas žmogus gali sakyti, kad nebuvo jokios baimės.

Sausio 12 – ąją su manimi Vilniuje buvo ir artimieji. Iš Panevėžio atvažiavo tėtis, mama, brolis, iš Tiltagalių kartu su jais – babytė. Man tai buvo labai svarbu. Juk tik nesveikas žmogus gali sakyti, kad nebuvo jokios baimės.

Iš vakaro vaikščiojome aplinkui Aukščiausiąją Tarybą su Sąjūdžio pasvaliečiais. Jie atvažiavo keliais autobusais. Ten, kur dabar vartai į pagrindinį Seimo įėjimą, buvo scena, altorius. Žmonės dainavo, buvo laikomos šv.Mišios. Nuėjome iki Vyriausybės rūmų, dabar ten Užsienio reikalų ministerija, buvo kaip niekada iki tol ramu. Kas nežino, dabartiniuose Vyriausybės rūmuose tebedirbo dvi persidalinusios komunistų partijos.

Girdėjosi šūviai, matėsi blyksniai. Apsikabinau su tėvais ir nubėgau į Aukščiausiosios Tarybos vidų.

Paskui jie pradėjo važiuoti. Prie Aukščiausios Tarybos žmonių susirinko dar daugiau. Minioje žinios sklido iš lūpų į lūpas, daugelis turėjo nešiojamus radijo imtuvus. Po vidurnakčio, kai pradėjo šaudyti prie bokšto, buvau ties Aukščiausiosios Tarybos šiauriniu kampu nuo upės. Girdėjosi šūviai, matėsi blyksniai. Apsikabinau su tėvais ir nubėgau į Aukščiausiosios Tarybos vidų. Čia deputatų nebuvo daug, bet jie pradėjo rinktis.

Man atrodo, kad viskas visiems taip gerai žinoma, jog ir dabar rašant atrodo, kad labai kartojuosi…

Su Pergalės diena! Apgynėme juk, gyvename, kuriame.

Tegu nedrįsta vėl čia savo kruvinų rankų kišti

Gynybos blogeris Aleksandras Matonis:

Kuo daugiau laiko prabėga, tuo labiau supranti, koks istoriškai svarbus buvo šis laikotarpis. Ir ypač keista, kad jautiesi pats tapęs fotografinių plokštelių ir magnetinių juostelių rinkiniu, saugančiu vaizdus, garsus iš tos epochos. Krašto apsaugos departamento pastatas (sovietmečiu statytas kaip DOSAAF būstinė, tiems kas neprisimena sovietinio marazmo, tai Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti), kurį vieną pirmųjų užgrobė sovietų kariuomenė, buvo vos už pusantro šimto metrų nuo mano namų. Ir kelios dienos prieš sausio 13, ir po jos, kai toliau gyvenome lyg tų svetimkūnių nebūtų, kasryt keliaudamas į paskaitas universitete, praeidavau pro juos, rūkančius, į stotelę, kol vieną rytą, o tai jau buvo po gero pusmečio, rugpjūčio pučo žlugimo, jų neliko. Kartu išnyko ir solidolio bei dyzelino kvapas, ypač tas išmetamųjų dujų kvapas, kuris ypač buvo jaučiamas žiemą, kai sovietiniai kariai nuolat šildydavo techniką.

Kiekvienas horizontalus paviršius užstatytas buteliais, iš kurių kakliukų kyšo skudurai (molotovo kokteiliai).

Bet šiandien noriu prisiminti kai kuriuos vaizdus ir emocijas iš sausio 13-sios nakties Aukščiausiojoje Taryboje. Keliose vietose įskeltas veidrodinės vitrinos (pirmojo aukšto fojė) stiklas – žymė po ATAS vyrų atremto “jedinstevininkų” šturmo. Ant palangių suversti krėslai, kėdės, ant fojė grindų vis dar besirangančios priešgaisrinės žarnos. Moteris su didžiule kartono dėže, iš kurios vis traukia ir siūlo visiems aplinkiniams baltos forminės duonos sumuštinius su dešra. Tos dešros kvapas susimaišęs su benzino kvapu. Kiekvienas horizontalus paviršius užstatytas buteliais, iš kurių kakliukų kyšo skudurai (molotovo kokteiliai).

Didelis, stambus žmogus, pavarde Eiva, su amerikietišku akcentu aiškinantis gynėjams, į kurią vietą reikia durti peiliu.

Šoninės laiptinės su nežinia kokiu būdu ore kabančiais mediniais turėklais, nes visos turėklų atramos – maždaug metro ilgio nikeliuoto plieno vamzdžiai – išsukinėti, tapę ginklais. Didelis, stambus žmogus, pavarde Eiva, su amerikietišku akcentu aiškinantis gynėjams, į kurią vietą reikia durti peiliu arba armatūros smaigu, kad priešas akimirksniu būtų neutralizuotas. Iš dėžių visiems dalinamos dujokaukės, brezentinis krepšys, vėliau tabaluojantis ant šono, ir mintis – ok, jei bus didelis gaisras, tai juk guma išsilydys ant veido? Kas blogiau, ar uždusti dūmuose, ar išsilydyti? Kino kameros tarškesys.

Trečiojo aukšto užtemdytas koridorius, ant palangės prisėdęs kunigas R.Grigas, uždėjęs ranką ant vieno iš dviejų prie jo klūpinčių jaunų žmonių galvos. Kažkoks vaikinas, pagal to meto madą, susikišęs megztinį į džinsus, darantis atsispaudimus. Maždaug penkiasdešimtmetis su ūsais, stumdantis šen ir ten atramą savo mažakalibriam TOZui, ieškantis geresnio šaudymo kampo. Du dėduliai su šiltais medžiokliniais batais, su medžiokliniais dvivamzdžiais ir diržais, prikaišiotais raudonų kartoninių šovinių.

Lyg iš niekur atsiradęs labirintas – smėlio maišų užtvaros su mažomis angomis šaudymui, išdygusios ten, kur jų nebuvo dar užvakar. Sulysę, nemiegoję, kelias dienas nesiskutę “landsberginiai apsauginiai”, kurių daugumą atpažįstu ir dabar, o su kai kuriais esame draugai. Užtemdyti kabinetai, kuriuose kažkas ištisai kalba telefonais. Deputatų salė, iš pradžių beveik tuščia, bet paryčiui beveik visiškai užsipildžiusi. Pokalbių nuotrupos: “Šimėnas, Šimėnas”. Rytas, šviesa languose.

Politikas, Seimo narys Audronius Ažubalis

Prieš 25-erius metus, dirbdamas profesoriaus V.Landsbergio atstovu spaudai, turėjau galimybę betarpiškai dalyvauti ir stebėti, kas lemtingą Sausio 13-osios naktį vyko Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko kabinete ir jo prieigose. Tai buvo ilgas laukimo vakaras, kupinas nelengvų pokalbių, vėliau tapusių istorinėmis akimirkomis.

Tą neeilinę naktį man kilo mintis pagal galimybes fiksuoti įvykius – mėginti viską įrašyti į audio kasetę ateities kartoms. Šiandien, artėjant vienai svarbiausių mūsų tautos istorinių datų, kada ir vėl pasipils įvairiausi Sausio 13-osios įvykių vertinimai ir interpretacijos, siūlau visiems dar kartą susipažinti su vienu iš nedaugelio išlikusių autentiškų pirminių šaltinių, liudijančių istorinę tiesą.

Tie, kam patogiau skaityti, o ne klausytis tą vakarą atlikto audio kasetinio įrašo, įvykių stenogramą ras šioje nuorodoje.

Politologas Vilius Ivanauskas

1991 m. sausio įvykiai man labiausiai primena tą naktį, kai nutrūko televizijos transliacija, kai važinėjo tankai, kai vaiko sąmonei atrodė, jog prasidės karas. Įsirėžė į atmintį tos barikados bei sausio 13-osios aukų laidotuvės. Mokykloje kelias dienas buvo atostogos, Sitkūnų televizija (berods) transliavo laidotuves, tada prieš lietuvių kalbos pamokas kelis mėnesius meldėmės už sausio 13-osios aukas.

Vienais metais tu mokaisi apie Leniną, o kitais – tu “stumdai” kramtoškes kieme, renki skardinių kolekciją ar pradedi kolekcionuoti lietuviškus pašto ženklus.

Tačiau tai buvo labai rimtas atskaitos taškas, nes nuo tada gyvenimas pradėjo riedėti iki tos Lietuvos, kurią turime šiandieną. Kauno (Sitkūnų) televizija transliavo multikus (gerai pamenu “Tikrieji vaiduoklių medžiotojai”), kurie buvo iki tol neprieinami, po truputį pradėta rodyti MTV klipų ir kita produkcija, šalia smunkančios gamybos viską valdė prekyba. Pridygo metaliniai kioskai, pats kaip ir daugelis alytiškių, ne kartą važiavau į Lenkiją, iš ten ir kasečių, ir kramtomųjų gumų atsiveždavom. Žiūrėjom tuo metu įsteigtą “Tele-3″ ir vienuolę Barbarą sakančią “Listen”:) Žodžiu, gyvenimas neįtikėtinai pagreitėjo ir įsisiūbavo, sunku suvokti tą pokytį, kai vienais metais tu mokaisi apie Leniną, o kitais – tu “stumdai” kramtoškes kieme, renki skardinių kolekciją ar pradedi kolekcionuoti lietuviškus pašto ženklus.

Irgi atpažįstat save? Beje, baisūs buvo visokie “mafukai, urlai, forsai”, su draugais rinkomės alternatyvą – jaunimo subkultūras. Žodžiu, po sausio 13-osios patyrėme neįtikėtinas transformacijas. Įdomu atsisukti ir įvertinti pokyčius.

Diplomatas Rolandas Kačinskas

<< Pasitinkant 25-ąsias Sausio 13-osios metines. Asmeniniai prisiminimai>>
Mano kartai buvo lemta sulaukti sąmoningos jaunystės ant Atgimimo bangos keteros. Studijų VU Gamtos fakultete pradžia 1989 m. sutapo su cunamio greičiu besirutuliojančiais įvykiais, į kuriuos vienaip ar kitaip įsijungė nemaža dalis Gamtos fak. studentų, ypač geologų ir geografų. Pirmas mano, kaip studento sąlytis su tais įvykiais buvo dalyvavimas slaptoje Vilniaus Saulėtekio alėjoje stovėjusio Lenino ir Kapsuko paminklo nukėlimo operacijoje vieną labai ankstų 1989 m. rudens rytą.

Greitai Atgimimo banga visą šalį atnešė į Kovo 11-ąją. Studentams „užuniversitetinė“ veikla tais laikais rūpėjo labiau nei mokslai ir studijos. Gerai, kad ir nemažai dėstytojų gyveno panašiu ritmu.

Man tą naktį žmonės buvo kaip vienas organizmas. Kaip jūra.

Naujųjų 1991 m. sulaukiau bendrabutyje, M.K.Čiurlionio 27. Buvo žiemos studijų sesija. Ruošėmės egzaminams, įskaitoms. Bet neilgai. Įtampa augti pradėjo apie sausio 7 d., kainų pakėlimo dieną. Nors kažko ypatingo žmonių nuotaikose bei veiduose nebuvo matyti, viduje buvo neramu. Kita vertus, neramu būdavo kiekvieną kartą pažiūrėjus „Vremia“…

Toliau augant įtampai, tikrai daug Gamtos fak. studentų atsiliepė į kreipmąsį budėti prie svarbių visuomeninių pastatų.

Lemtingą naktį praleidau prie Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Kiekvienas iš mūsų ten buvusių savyje nešiojasi savą įspūdį, prisiminimus, emocijas. Man tą naktį žmonės buvo kaip vienas organizmas. Kaip jūra. Pasiekus žinioms apie žudynes prie TV bokšto, ta žmonių jūra pradžioje suošė, subangavo, o po to kažkaip susitelkė, susiglaudė. Ir nurimo. Iki šiol prisimenu tą ritmingą žmonių lingavimą skambant dainoms…

Prie Seimo pastato vėliau praleidau dar daug žiemos dienų ir naktų. Kovos ginklai buvo nenustojantys degti laužai, pašnekesiai, dainos ir šokiai, optimizmą palaikė geraširdžių žmonių atneštų sumuštinių skonis ir kava.

Tuo metu kiek neorganizuotas VU Gamtos fak. studentų dalyvavimas to meto įvykiuose išaugo į rimtesnę struktūrą – 1991 m. vasario mėnesio pabaigoje buvo suformuotas Vilniaus Universiteto SKAT studentų būrys, kurio nariu tapau ir aš. Steigiamasis susirinkimas kaip tik vyko bendrabutyje, kuriame gyvenau – Čiurlionio g. 27. Dalyvavo maždaug 15-20 studentų. Būrio vadu tapo Rolandas Tučas, buvęs mano kambariokas, o jo pavaduotoju – geologas Vytautas Račkauskas.

1991 m. kovo 17–30 d. gavom užduoti vykdyti LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugą. Beveik dvi savaites praleidom Aukščiausioje Taryboje. Ryškiausias epizodas iš budėjimo – vieną vakarą AT rūmuose paskelbta ypatinga padėtis. Užėmėm mums paskirtą postą, tik kad ginklų beveik nebuvo. Mūsų būrys turėjo vos kelis karabinus ir “Molotovo“ kokteilius. Ačiū Dievui, jų neprireikė.

Vėliau saugojom dar kelis strateginius objektus. Plačiau apie VU studentų savanorių veiklą galite sužinoti šiame straipsnyje: http://naujienos.vu.lt/…/istorijos-akimirka-jie-buvo-karia…/

1990-1991-asisis daugelis mano studentų draugų vienu metu buvo ir studentai, ir kariai, ir politikai.

Žiūrint į 25-erių metų senumo įvykius iš šios dienos perspektyvos, supranti, kad tik tokiomis akimirkomis gimsta tauta ir valstybė, suvoki, kad laisvė ir nepriklausomybė nėra duotybės. Taip pat suvoki, kad kiekvienai kartai ateina toks momentas, kai kiekvienas iš mūsų turi pasirinkti, užimti tam tikrą poziciją. 1990-1991-asisis daugelis mano studentų draugų vienu metu buvo ir studentai, ir kariai, ir politikai. Įdomu tai, kad daugeliui jų 1990-ųjų pasirinkimams tapo savotišku atskaitos tašku, vertybiniu kelrodžiui tolesniame gyvenime.

Bet svarbiausi, kad šiandiena mes galime džiaugtis tuo, kas buvo atimta iš mūsų tėvų ir senelių – LAISVE.

Niekada NEUŽMIRŠKIME savo laisvės kainos, neužmirškime savo svajonių ir troškimo gyventi.

Žurnalistas Martynas Žilionis:

Aš tikrai žinau, kur šiąnakt buvau prieš 25 metus. Namie. Prienuose. Su tėvais, močiute ir broliu prie nespalvoto televizoriaus, rodančio 3 kanalus. Ir prisimenu, kad paskutinę Bučelytę rodė (tiesa, tik vėliau sužinojau, kas tai buvo).

O kitą dieną su tėvais ėjome į Prienų centrinėje aikštėje rengtą susibūrimą. Ten sužinojau, kad žiemos atostogos prasitęs ir galiu neišgyventi dėl to, kad neišmokau per jas užduotų kažkiek kažokių eilėraščių (Salomėjos?). O grįžtant iš aikštės man aiškino, kad štai partkomas, jį užėmę kareiviai ar “kaloborantai”.

Po kelių dienų su klase važiavome į Vilnių – į Konarskio gatvę, kurioje kalbėjau radijui (“Martynas iš 5b klasės”) ir prie TV bokšto.

Prisimenu ir niekada nepamiršiu.