Kaip turėtų vadintis šalis, kurioje sostinės meras pats sau nusistato itin sumažintus mokesčius, o švietimo ir mokslo ministras priima šalies piliečių grupę diskriminuojantį sprendimą?

Šalies politikų kasdienių sprendimų kokybė yra apgailėtina. Šį mėnesį tai patvirtino net du Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) sprendimai. Politikų sprendimai ir asmeninis elgesys primena atsilikusios bananų respublikos politinės klasės elgesio modelius ir toliau menkina pasitikėjimą valstybės institucijomis žmonių akyse, kompromituoja Lietuvos demokratiją bei atima iš mūsų teisę į kokybišką valstybės politinį administravimą. Ar yra vilties, kad teismų sprendimai, kurie teisiškai koreguoja ir nukreipia demokratinės, teisinės valstybės reikalavimų linkme politikų sprendimus, gali pakelti Lietuvos politiką bent į pakenčiamą lygį?

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, kartą jau pripažintas gyvenančiu už įstatymo ribų, vėl buvo pagautas supainiojęs asmeninę ir valstybinę kišenę. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija patvirtino, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tinkamai pripažino, kad A.Zuokas, dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje ir balsuodamas dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumažinimo, supainiojo viešuosius ir privačius interesus, nes mokesčiai buvo sumažinti ir merui priklausančiai bendrovei UAB „BNA grupė“.

Vilniaus meras yra toks aklas, kad savo gynybos argumentuose tvirtino nesupratęs, jog asmeniškai bus įvardytas kaip asmuo, kuris gavo asmeninės naudos iš savo balsavimo, ir bandė teismui įrodyti akivaizdžią nesąmonę, kad jis iš to nepasipelnys, o dalyvaudamas priimant sprendimą užtikrino viešojo intereso apsaugą.

Ką daryti su Lietuvos valstybės sostinės meru, kurio nuovoka ir protas yra menkesnis nei arklio? Arklys juk mato, kad ėda iš savo ėdžių, o meras – ne. Meras, kuriam priklauso nekilnojamasis turtas Užupio, Antano Vienuolio, Barboros Radvilaitės gatvėse ir kuris pateiktoje privačių interesų deklaracijoje yra aiškiai deklaravęs savo privačius interesus, kuris pats sau nusistatė mokesčius, nesugeba suvokti, kad vengdamas interesų konflikto turi nusišalinti nuo sprendimo priėmimo.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, priimdamas sprendimą dėl palengvinto lietuvių kalbos egzamino tautinių mažumų mokyklų abiturientams, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Ministras nusprendė, kad gali būti skirtingai traktuojami tautinių mažumų kalba ir lietuvių kalba besimokantys moksleiviai, skirtingas baigiamojo lietuvių kalbos egzamino rašinio žodžių skaičius gali būti nustatomas dviem asmenų grupėms atsižvelgiant į tai, kokia mokomąja kalba jie mokosi.

LVAT teko dar kartą, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimais, priminti ir paaiškinti, kas jau dešimtis kartų aiškinta: „<…> valstybinė kalba – tai svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant savo valstybę prielaida ir būtina sąlyga.“

Tarptautiniuose Lietuvos įsipareigojimuose dėl tautinių mažumų švietimo teisių yra pabrėžta, kad tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė išsaugoti savo tapatybę gali būti visiškai įgyvendinta tik tuo atveju, kai ugdymo procese jie įgyja tinkamų savo gimtosios kalbos žinių. Tačiau tuo pat metu tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi pareigą integruotis į platesnę visuomenę, įgydami tinkamų valstybinės kalbos žinių. O tais atvejais, kai vykdomos švietimo sistemos pertvarkos ir didinamas valstybinės kalbos mokymo intensyvumas bei reikalavimai tautinių mažumų mokyklose, tai privalo būti daroma nuosekliai ir laipsniškai, suteikiant galimybes prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti tiek mokiniams, tiek juos mokantiems mokytojams. LVAT konstatavo, kad nustatant nevienodą reguliavimą mažėtų tam tikros asmenų grupės motyvacija ją gerai išmokti, ryškėtų visuomenės grupių atskirtis, silpnėtų valstybinės kalbos, kaip socialinės integracijos ir pilietinės visuomenės telkimo priemonės, funkcija, menkėtų valstybinės kalbos prestižas visuomenės akyse.

Tokia tvarka, kurią pažeisdamas Konstituciją sukūrė ministras, galėjo būti, bet tik laikinai. Tol, kol tautinių mažumų mokyklų moksleiviai tinkamai pasirengs valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, suvienodinat valandų skaičių, skirtų lietuvių kalbai, su lietuvių bendrojo lavinimo mokyklomis, bet ministro įsakymas priimtas kaip nuolatinio galiojimo.

Lietuvos valstybė gali žengti į priekį tik tada, jeigu jai vadovaujantis politinis elitas turi gebėjimų ir ryžto tobulėti, mokytis iš savo klaidų ir neįvelti visų šalies piliečių į savo nesąžiningumo ar nekompetencijos liūną. Jei kaskart būsime veikiami niekaip nesugebančio gyventi pagal įstatymą miesto mero sprendimų ar būsime reguliuojami pagal nieko nenutuokiančio apie konstitucinį visų piliečių lygybės prieš įstatymą principus ministro, vargu ar koks nors progresas bus įmanomas. Ta nepasitikėjimo valstybe, jos institucijomis, politikais dvasia gali paralyžiuoti mūsų valią kurti savo valstybę, ja pasitikėti.

Tikra mįslė, kodėl Lietuvos rinkėjai, matantys politikų nusikalstamus ar aplaidžius sprendimus, vėl juos išrenka į aukštus politinius postus. Ar tai politinės patirties stoka, valstietiškas žemažiūriškumas, pilietinis aplaidumas ir nesugebėjimas naudotis demokratijos privilegija – nerinkti į valdžią jau susikompromitavusių asmenų?

Ministras D.Pavalkis yra visai naujas žmogus politikoje ir pasirašydamas antikonstitucinį įsakymą neturėjo jokios nuovokos apie valstybės sąrangą ir jos funkcionavimą. Čia jau socialdemokratų, sisteminės, didelės partijos, veiklos brokas, kai nesugebama savo gretose turėti ministro pareigoms pasirengusių žmonių. Nekompetentingo asmens skyrimas į ministrus – didelė dėmė solidžiai Socialdemokratų partijai.

Birželį LVAT sprendimuose dar kartą bandoma suformuluoti reikalavimus asmenims, užimantiems politikos, valstybės tarnybos, valstybės institucijų vadovų postus. Jiems taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, o visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad valstybės institucijų vadovai ne tik yra didesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės bei tarnybinės etikos principų, tad piliečiams neturi kilti abejonių dėl politiko veiksmų. Politikų veiksmai neturi kelti net šališkumo regimybės. O politiko asmeninis suinteresuotumas gali būti ir jo (ar jo artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ir neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Tokie yra visuomenės lūkesčiai. Bet visuomenė turi pati prisidėti prie šių lūkesčių įgyvendinimo, rinkdama į politinius postus tinkamus asmenis. Jei taip nedaro, tokia visuomenė demokratinės valstybės nėra verta.