Teisininkai nesutaria dėl tarėjų įsileidimo į teismus, bet visuomenė jų reikalauja.

Teisės instituto apklausa rodo, kad 70 proc. teisininkų nenori visuomenės dalyvavimo teismuose. Vyriausiojo administracinio teismo internetinės apklausos rezultatai rodo, kad apie 70 proc. visuomenės norėtų tarėjų dalyvavimo teismų procesuose. Reprezantatyvios „Vilmorus“ apklausos respondentų nuomonė tarėjų atžvilgiu mažiau optimistinė, bet svarbi dar ir tuo, kad tarėjų instituto atsiradimui pritaria tiek vidurinį, tiek aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys.

Priminsime, kad ES pasitikėjimo teismais vidurkis 2009 m. sudarė 43 proc., nepasitikėjimo – 51 proc. Estijoje pasitikėjimas siekia 52 proc., nepasitikėjimas – 43 proc., o Lietuvoje teismais pasitiki tik 26 proc., o nepasitiki – 64 proc. gyventojų. Taigi pasitikėjimas Lietuvos teismais yra gerokai mažesnis nei kitose valstybėse. Kokios priežastys tai lemia?

Sociologinės apklausos rodo, kad visuomenė nori savo atstovų teismuose. Dalis Lietuvos teisininkų tam nepritaria. Iš nepritariančiųjų dažnai galima išgirsti frazę – „visuomenė gali daug ko norėti“, o kai kurie teisininkai mano, kad dalis visuomenės negali būti laikoma pilietine visuomene, nes protestuoja prieš teismų sprendimus, nesuvokdama teisingumo vykdymo proceso subtilybių. Ką rodo tokia dalies teisininkų pozicija? Visų pirma tai, kad patys iškilūs teisininkai ne iki galo suvokia demokratinės visuomenės esmę ir demokratijos veikimo principus.

Jei teismai ir teisėjai ar teisininkai apskritai nori, kad visuomenė jais pasitikėtų, jie privalo tą pasitikėjimą užsitarnauti sąžiningu ir profesionaliu darbu. Jie privalo visuomenę savo teisumu įtikinti, argumentuodami savo sprendimus viešojoje erdvėje. Ir net teisinėje bylų sprendimų argumentacijoje vartoti tiek profesinės teisinės kalbos, kad ji neužgožtų socialinio konflikto esmės. Stengtis socialinės realybės konflikto esmę atskleisti žmonėms suvokiamais žodžiais ir tekstais. Nesugebantieji to padaryti apskritai neturėtų užimti teisėjų ar prokurorų vietų, nes net ir tobulas pozityviosios teisės normų – kodeksų, įstatymų išmanymas demokratijoje nėra pakankamas. Teisinis pozityvizmas, vyraujantis rengiant Lietuvos teisininkus universitetuose, dažnai sukuria iliuziją, kad kodeksų ir normų išmanymas leidžia pasijusti aukščiau visuomenės ir taikyti savo žinias kaip neginčijamas.

Akivaizdu, kad visuomenė su tuo nesutinka. Teisėjas, esant tikrai demokratijai, neturi tiesioginio piliečių mandato ir savo legitimumą gali pateisinti tik vienu būdu – savo sąžiningais, įtikinamais ir visuomenei suprantamais argumentais. Jei visuomenė nėra pasirengusi suvokti šiandienos Lietuvos teisėjų argumentacijos, jos kaltinti negalima. Piliečiai neprivalo tikėti ir pasitikėti tuo, ko jie negali suvokti.

Tūkstančius puslapių apie teisėjo vaidmenį demokratijoje prirašęs Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aharonas Barakas yra detaliai įrodęs, kokias privalomas pareigas demokratijoje turi teisėjas. Pirmoji ir svarbiausia teisėjo pareiga – suteikti visuomenei pasitikėjimą savo institucija, viena iš valdžios grandžių. Ir kuo labiau degraduoja ar kompromituojasi kitos dvi valdžios grandys – įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji, tuo visuomenės pasitikėjimas teismais yra svarbesnis, nes jis lemia pasitikėjimą savo valstybe.

Teisininkai paprastai supyksta, jei jiems kas nors prieštarauja apskritai (nes jie išmano teisę, o prieštaraujantieji jos neišmano arba nesupranta). Bet jei kas bando pasakyti, kad teismai vis dar uždari visuomenei, supyksta ne juokais. Pagrindinis argumentas – visuomenė turi teisę ateiti ir dalyvauti teismo procese, viską pati pamatyti savo akimis ir išgirsti savo ausimis. Bet tai vėlgi suprimityvintas teisininkų požiūris į demokratijos atvirumo standartus. Atvirumas demokratijoje – tai visų pirma kvalifikuoti viešieji debatai bent svarbiausiais visuomenei klausimais.

Prieš kelias savaites Konstitucinis Teismas priėmė fundamentalų nutarimą dėl šeimos koncepcijos. Kiek viešojoje erdvėje išgirdome kvalifikuotų ir visuomenės gerbiamų teisininkų pasisakymų dėl šio nutarimo? Praktiškai visa viešoji erdvė užleista nekvalifikuotiems rėksniams arba chemijos mokslų atstovams, reiškiantiems daugiau emocijas nei argumentus. Lietuvoje formuojasi tokia intelektualinė aplinka, kurioje teisininkai apskritai nenori dalyvauti. Viešoji erdvė laikoma kažkuo nešvariu, nekvalifikuotu, žemo lygio užsiėmimu. Geriau likti oriam ir tylinčiam. Bet ar galima tikėtis didesnio pasitikėjimo teismais ar teise apskritai, pasirinkus tokį elgesio viešojoje erdvėje modelį?

Toks mūsų teisininkų elgesys yra visiškai priešingas Vakarų Europos valstybių demokratijos modeliams. Vokietijos Konstituciniam Teismui per pastaruosius dvejus metus teko priimti keletą labai svarbių nutarimų dėl ES bei Vokietijos teisinių ir kartu politinių sistemų hierarchijos bei santykių. Vokietijos spaudoje tiek prieš, tiek po nutarimų paskelbimo teisininkai atidirbo visuomenei savo darbą, plačiai ir aiškiai pasisakydami, kaip ši problema turėtų būti sprendžiama ir kokių pasekmių Vokietijai sukels vienoks ar kitoks KT sprendimas. Nuošalyje neliko nei buvęs Vokietijos KT teisėjas, nei tuo labiau iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenantis universiteto profesorius.

Ką rodo toks mūsų ir Vakarų valstybių teisininkų požiūrio į demokratiją bei jos svarbiausią elementą – viešųjų debatų pliuralizmą skirtumas? Pirma, kad mūsų teisininkai nenori pliuralistinės demokratijos modelio, nori išskirtinės padėties ir mano turį teisę spręsti be rimtesnės diskusijos su visuomene.

Kaip akivaizdus tokios diskusijos vengimo įrodymas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (formuojančio ir kitų Lietuvos teismų veiklos modelius) sprendimai buvusio Valstybės turto fondo vadovo Povilo Milašausko byloje. Šio Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija sako, kad jis elgėsi nesąžiningai ir valstybė turėjo atlyginti 2,6 mln. Lt žalą, o baudžiamojoje byloje sakoma, kad jis nekaltas. Nė vienas teisininkas (ką jau kalbėti apie patį AT) viešojoje erdvėje nematė reikalo pasisakyti dėl tokios kontroversijos, bandyti ją paaiškinti. Tai akivaizdus įrodymas, kad daliai teisininkų bendruomenės nusispjaut, ką apie jų darbą mano visuomenė.

Ar kaip didelis teismų „atvirumas“ turi būti suprantama ir tai, kad net rezonansinės bylos, kuriose teisiami mūsų visuomenės tarnai – viešieji asmenys par excellence, yra nuasmenintos ir praktiškai neprieinamos visuomenei, nes norint jas rasti tektų perversti šimtus ar tūkstančius puslapių. Teismo posėdžio protokolas apskritai neprieinamas visuomenei, ką jau kalbėti apie prokuroro kaltinamąją išvadą ar advokato ginamąją kalbą. Gyvenant modernių technologijų amžiuje visi šie dokumentai galėtų būti skelbiami šalia bylos sprendimo. Bet teisininkai šito nenori. Kodėl? Ar todėl, kad nėra tikri dėl savo darbo kokybės ir bijo visuomenei atskleisti savo virtuvę?

Viešų diskusijų lygis ir toliau pamažu degraduos, jei viešoji erdvė bus palikta tik aktyviems rėksniams, pasisakantiems visais klausimais. Jeigu joje neliks profesionalų, jokie tarėjai ar prisiekusieji pasitikėjimo teismais nepadidins. Visada atsiras rėksnys, kuris ras „kompromatą“ ne tik apie teisėją, bet ir apie tarėją.

Negalima ignoruoti ir to fakto, kad tarėjų atsiradimas teismuose bylų nagrinėjimo laiką gali pailginti du ar net tris kartus.