Mokslininkai skaičiuoja, kad aštuoniolika procentų Lietuvos teritorinių vandenų tinka vėjo elektrinėms statyti.

Nors paplūdimyje grožėdamiesi jūros bangų žaismu greičiausiai visai nesiilgite tolumoje „malančių“ vėjo jėgainių kontūrų, atsinaujinančių šaltinių energetikos specialistai primena lietuvių geografo Kazio Pakšto frazę: „Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė…“ Ir ragina ją suvokti ne vien jūreiviškai.

Lietuvos jūrinės energetikos perspektyvos
„Ištyrinėjom šalies teritorinius jūrinius vandenis iki 50 metrų gylio. Noriu jums pasakyti gerą naujieną, kad 18 proc. Lietuvos teritorinių vandenų tinka vėjo elektrinėms statyti. Jeigu juose statytume 6 MW galios vėjo elektrines, tai turėtume per 7 GW instaliuotos jūrinės vėjo energijos. Tarkime, jos dirbtų vidutiniu 45 proc. efektyvumu, ir turėtume daugiau kaip 3 GW elektros energijos vien iš jūros“, – optimistiškai skaičiuoja Strateginės savivaldos instituto direktorius, Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas.
Jis įsitikinęs, kad tokie vėjo parkai ateityje padėtų spręsti ir šilumos gamybos problemas, nes elektrinis šildymas mokslininkų laikomas perspektyviausiu. „Deginant kurą vidutiniškai tik 60 proc. jo paverčiama šiluma ir tik 30 proc. – elektros energija. Taip naudoti išteklius paprasčiausiai neracionalu. O vėjo energijos daugiausiai Lietuvos sąlygomis patiekiama į tinklus būtent šildymo sezono laikotarpiu“, – pabrėžia S.Paulauskas.

Laukia paukščių migracijos tyrinėjimų
Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto direktoriaus pavaduotojas, asociacijos „Baltijos slėnis“ administracijos direktorius Saulius Gulbinskas primena, kad dešimtį procentų Lietuvos teritorijos sudaro akvatorija. Gylis tuose Baltijos priekrantės rajonuose, kuriuose planuojama statyti vėjo parkus, siekia nuo 26 iki 38 metrų.
Nors apie jūrinius vėjo parkus Lietuvos vandenyse kalbama jau gerą dešimtmetį, didelių poslinkių nematyti. Viena problemų – ta, kad tokio pobūdžio veikla apima iš karto kelių ministerijų kuruojamas sritis, o tai puikus pretekstas „stumdyti“ atsakomybę. „Pavyzdžiui, yra tokia integruotos jūros politikos darbo grupė, sudaryta iš keturių ministerijų viceministrų. Jos darbą koordinuoti buvo apsiėmusi Susisiekimo ministerija. Tačiau neteko girdėti, kad ši grupė būtų ką nors reikšminga nuveikusi“, – pastebi S.Gulbinskas.
„Aplinkosaugos požiūriu pagrindinė kliūtis – ta, kad nėra iki galo ištyrinėti paukščių migracijos maršrutai, o jie gali koreguoti šiuo metu numatomas vėjo jėgainių statybos jūroje vietas“, – aiškina mokslininkas.
Su žvejais, pasak jo, susitarti bus lengviau negu su paukščiais – mat nustatyta, kad vėjo parkai gausina žuvų išteklius. Jėgainių pamatai netrukus apauga midijomis ir kitais moliuskais, taip susidaro papildoma mitybinė bazė ir patrauklios slėptuvės žuvims. Be to, tokie parkai paprastai neplanuojami intensyvios verslinės žvejybos rajonuose.
Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto darbuotojas Nerijus Blažauskas teigia, kad Lietuvos teritorinių jūrinių vandenų gruntas yra kietas ir todėl palankus vėjo jėgainėms statyti. Nuoseklesnius jūros grunto tyrimus, būtinus sprendžiant, kokio tipo pamatus jūroje verčiau statyti, mokslininkams padės atlikti ir ketinamas statyti mokslinių tyrimų laivas. Jo statybos pradžia, kaip įprasta Lietuvoje, atidėliojama apskundus surengto viešųjų pirkimų konkurso rezultatus.

Mūsų delsimo kaina
Nors Lietuvos teritoriniuose vandenyse sąlygos pradėti plėtoti jūrinius vėjo jėgainių parkus geriausiu atveju bus sudarytos 2013-aisiais, kai turėtų būti parengta tam tinkamų akvatorijos rajonų aukcionų tvarka, neoficialiai kalbama, kad šie Baltijos rajonai potencialių investuotojų jau seniai pasidalyti. Nors jėgainių jūroje statyba brangesnė nei sausumoje, tačiau didesnis ir atviruose vandenyse stovinčių jėgainių darbo efektyvumas. Todėl jūroje ir sausumoje statomų vėjo parkų projektų investicijų atsipirkimo laikotarpis būtų panašus. „Jūroje 1 MW galios instaliavimas kainuoja maždaug 2,6 mln. eurų, o sausumoje – maždaug 1,7 mln. eurų. Greičiau atsiperka didesni ir mažesniame gylyje statomi jūriniai parkai“, – remdamasis Danijos vėjininkų patirtimi, lygina S.Paulauskas.
Energinga jūrinių vėjo parkų plėtra Skandinavijoje gali paveikti ir elektros kainas Lietuvoje. Kaip? Neseniai Švedijos kompanijos ABB, tiesiančios „NordBalt“, prezidentas Baltijos šalims Bo Henrikssonas “Veidui” patvirtino, kad šiame kabelyje numatyta jungtis vėjo jėgainių parkui, kurį rengiamasi statyti Baltijos jūros seklumoje Švedijos teritoriniuose vandenyse, kur gylis svyruoja nuo 12 iki 28 metrų. Tokį vėjo jėgainių parką pasiryžusi plėtoti „E.ON“ energetikos kompanija, šiuo metu vykdanti jo poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Numatoma parko instaliuota galia tokia pati kaip ir tebegaminamo „NordBalt“ kabelio pajėgumas – 700 MW, o planuojama veiklos pradžia – 2017 m. pabaiga.
„Tai reiškia, kad žiemą, pučiant stipriam vėjui, toks vėjo parkas praktiškai blokuotų atominės energijos iš Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos perdavimą „NordBaltu“ tiesiogiai Skandinavijai, nes žaliajai energijai pagal ES įstatymus teikiama pirmenybė perdavimo tinkluose. O juk būtent žiemą, kai veikia kogeneracinės jėgainės, mūsų šalyje planuojamas didžiausias elektros energijos gamybos perteklius, ir Skandinavijoje tuo metu elektra kainuoja brangiau nei Lietuvoje. Tačiau mūsų Aplinkos ministerija, kurios mandagūs švedai paprašė išdėstyti savo pastabas, nors formaliai ir neprivalėjo to daryti, neturėjo šiam projektui jokių pretenzijų“, – primena Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.

Gamtinėmis sąlygomis neturėtume skųstis
Žaliosios eneregetikos specialistai bando paneigti tautiečių įsitikinimus, neva Lietuvos gamtinės sąlygos vėjo energetikai nėra pernelyg dėkingos. Jie pasakoja, kad dėkingiausia Europos vieta vėjo elektrinių veiklai laikomos Lietuvos futbolo sirgaliams gerai žinomos Farerų salos. „Tiesa, yra viena blogybė: šių salų gyventojų poreikiams nereikia labai daug elektros energijos“, – šypsosi M.Nagevičius.
Antroje vietoje – Islandija, tačiau šiai salai vėjo elektrinės taip pat nėra itin aktualios, nes šalis turi dar vieną neprilygstamą gamtos dovaną – iš gelmių trykšte trykštančius geoterminius vandenis. Trečioje vietoje pagal palankumą vėjo energijai gaminti Europoje būtų Danija, o ketvirtoje – Didžioji Britanija.
„Lietuvos gamtinės sąlygos vėjo jėgainių plėtrai labai panašios į Vokietijos. Ten pietuose yra žemių, kuriose pučiantys vėjai panašūs į Rytų Lietuvos vėjus, o šiaurinė Vokietijos dalis vėjingumu primena Vakarų Lietuvą“, – tvirtina M.Nagevičius.
Tiesa, latviai ir estai gali pasigirti dar palankesnėmis sąlygomis vėjo energetikai plėtoti nei lietuviai, todėl Vakarų investuotojai pirmiausiai kreipia savo žvilgsnius į mūsų kaimynų teritorijas.
Energetikos inžinieriai skaičiuoja, kad sausumoje pastatytų vėjo jėgainių eksploatacijos laikotarpis be papildomų investicijų siekia du dešimtmečius. Kiek gali tarnauti jėgainės jūroje – kol kas nežinoma, nes nėra tiek metų veikiančių jūros vėjo parkų. Jūroje pastatytos vėjo jėgainės šiuo metu pasaulyje generuoja maždaug 1,7 proc. visos iš vėjo gaunamos energijos, arba 4 GW iš 240 GW. Per artimiausią dešimtmetį pasaulio jūrose žadama pastatyta tiek vėjo elektrinių, kiek jų šiuo metu veikia sausumoje.

Valstybės, turinčios didžiausios instaliuotos galios jūrinius vėjo parkus (MW, 2011 m. duomenys)
Didžioji Britanija    2105
Danija    833
Olandija    247
Kinija    210
Vokietija    198
Belgija    195
Švedija    163
Šaltinis: “BTM Consult”