Diskusija: Ar pritariate Vyriausybės sprendimui dėl dviejų Lietuvų?

BFL

Zdislavas Palevičius

Šalčininkų rajono meras

Mano nuomone, nereikia nieko dalyti, bet Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija tvirtina, kad tai būtinybė, nes neperskirsčius regionų Lietuva prarastų 2,7 mlrd. eurų. Projekto rengėjų tvirtinimu, šis projektas skirtas tam, kad daugiau europinės paramos pasiektų nuo sostinės nutolusius regionus. Žinoma, prarasti tiek lėšų būtų gaila. Jas įsisavinę galėtume priimti ne vieną mūsų regionui palankų sprendimą.

Su merais šio žingsnio kol kas niekas nederino. Apie šį sprendimą sužinojau iš Seimo dokumentų, kuriuose teigiama, kad tai yra būtina, jei nenorime prarasti lėšų. Reikia sutikti, kad milijardinė suma mūsų valstybei labai praverstų, o kaip ji vėliau bus paskirstyta – spėlioti dar anksti. Jei Nacionalinė regioninės plėtros taryba ir Vyriausybė norės padėti Šalčininkams, Švenčionims ar kitam regionui, priims atitinkamą nutarimą, kuris leis šias lėšas įsisavinti.

Kol kas ES dar nėra pateikusi jokių finansinių pasiūlymų dėl būsimo finansavimo laikotarpio, neatlikę reformos negalėsime pretenduoti į šias lėšas. Manau, kad toks žingsnis šiek tiek palankesnis nei 2015 m. gegužės mėnesio siūlymas pakeisti Vilniaus apskrities ribas, kai Šalčininkus būtų padaliję ir prijungę prie vienos ar kitos apskrities. Šiam siūlymui mūsų savivaldybė nepritarė ir šiandien nepritaria.

Būtų neišmintinga valstybės viduje su pinigais tvarkytis nepakankamai ūkiškai. Šalčininkams ir kitoms mažesnėms savivaldybėms šios lėšos praverstų sprendžiant gyventojų užimtumo, nedarbo problemas, daugiau žmonių turėtų galimybę užsidirbti, geresnes sąlygas turėtų ir verslas, būtų geresnė infrastruktūra. Labai svarbu padėti regionams ir mažesniems rajonams, neturintiems didmiesčio statuso. Taigi ir mano pozicija yra valstybinė: jei nėra kitų alternatyvų, atsisakyti šios minties būtų neprotinga, nes pinigai gali dingti.

Aš neįžvelgiu nieko bloga Vyriausybės ir Vidaus reikalų ministerijos sprendime padalyti Lietuvą. Šis sprendimas priimtas tik dėl ES lėšų įsisavinimo, o ne dėl politinių ar administracinių motyvų. Juk jo esmė – statistinis Lietuvos suskirstymas. n

BLF

Vytautas Grubliauskas

Klaipėdos miesto meras

Aš pasisakau už vieną tvirtą ir didelę Lietuvą, kurioje vietos po saule užtektų visiems, kurioje nė vienas nesijaustų diskriminuojamas, nesvarbu, kur gyventų – Vilniuje ar Neringoje.

Pasisakau už tai, kad visi regionai, ir didesni miestai, ir mažesni miesteliai, turėtų vienodas galimybes pretenduoti į ES paramą. Suprantu, kad Zarasai ir Vilnius arba Švenčionys ir Vilnius niekada nebus vienoje kategorijoje. Ekonominio ir finansinio potencialo koncentracija sostinėje mus veda į panašią situaciją kaip Latvijoje, kur yra Ryga ir likusi Latvija. Bet ar mums reikėtų sekti šiuo pavyzdžiu? Ar nebus taip, kad Lietuva bus padalyta ne pagal statistinį suskirstymą, bet pagal kitą kriterijų? Ką aš dabar gana dažnai girdžiu sakant „Vilnius ir likusi Lietuva“. Taigi ar nedalijame to, kas jau padalyta? Labai įdomus ir daugiaprasmis klausimas. Aš matau dvi tos pačios problemos puses.

Šioje situacijoje susitarimas dėl kriterijų ir paramos skirstymo yra vienas esminių klausimų, nes kitu atveju prasidės baudžiava, kai padalijama kažkam vienam arba tik pagal pačiam skirstytojui žinomus kriterijus. Kiekvienas miestas pasižymi savo specifika, problematika, todėl tai, kas aktualu Klaipėdai, netiks Palangai ar Biržams. Manau, į paramos įsisavinimą reikia žiūrėti lanksčiai, bet nepamiršti liaudies išminties, kuri sako, kad nemokamo sūrio būna tik pelėkautuose. Žinau viena – šiaip sau niekas jokių lėšų nedalija. Taigi svarbu, kad besivaikydami viliojančio kąsnio iš Briuselio neprisikurtume problemų, kurių vėliau nepajėgsime išspręsti.

Briuselis turi savų tikslų – prisiminkime žemės ūkio klausimą, žuvininkystės kvotas, laivyną. Kompensacijos kažkada taip pat atrodė labai viliojamai, bet dėl jų daug ko jau neturime. Kartais ES palankiau mokėti kompensacijas, taip eliminuojant iš bendros rinkos ir išvengiant konkurencijos, nei sudaryti sąlygas lygiavertei konkurencijai. Nesinorėtų kibti ant kiekvieno ES pamėtėto jauko, nes jo viduje slypi kabliukas. Pirmiausia turėtume jį identifikuoti, aptarti, o ne pulti įsisavinti.

Taigi vienas dalykas, kad ES struktūrinio fondo lėšos pasiektų Lietuvą, tačiau kitas dalykas, kurį reikia svarstyti, yra klausimas, ar jos netaps Trojos arkliu.