Premjeras Andrius Kubilius viešojoje erdvėje paskelbė ketinimą nebemokėti nei bedarbio, nei socialinės pašalpos asmenims, kurie per penkerius metus nesugebėjo susirasti darbo. Taip esą turėtų būti bandoma kovoti su pavojingu reiškiniu – nenoru ieškotis darbo ir nuolatiniu gyvenimu iš valstybės paramos.

Iš esmės tokia premjero nuostata atitinka LR Konstitucinio Teismo išplėtotą socialinę doktriną, pagal kurią santykiai tarp piliečių asmeninės atsakomybės ir valstybės paramos turi būti reguliuojami taip, kad neskatintų asmeninės atsakomybės perkelti valstybei. Konstitucinis solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tik politikai turi taip veikti, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų.

Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad didelė dalis Lietuvos piliečių apskritai nedalyvauja nei legalioje darbo rinkoje, nei legalioje fiskalinėje erdvėje, t.y. nemoka jokių mokesčių. Taip atsitiko ne todėl, kad šie piliečiai yra blogi ar nedarbštūs.

Jie tiesiog per daug pasitikėjo politikų kalbomis ir populistiniais pažadais parūpinti darbo ir duonos. Nenuostabu, kad, Lietuvos ekonomikos sanklodai keičiantis iš žemės ūkio krašto į industrinę valstybę, dalis neišsilavinusių arba turinčių labai siaurą profesinę specialybę asmenų nebesusiranda vietos darbo rinkoje. Tai negalime paversti vien tik valstybės problema. Piliečiai ir patys turi apie tai galvoti ir ieškoti išeičių lavindamiesi ar kurdami savo verslus.

Bedarbių šiandien turime daugiau nei 300 tūkst. Akivaizdu, kad greitai šis skaičius nesumažės.

Vakarų Europos valstybėse vis dažniau pasigirsta tiek konservatyvių, tiek liberalių intelektualų nuomonė, kad perdėtas valstybės “rūpinimasis” piliečiais daro meškos paslaugą patiems piliečiams. Jie vis mažiau ir rečiau pasikliauja savo jėgomis ir atsiduoda aplinkybėms bei tikėjimui, kad yra kažkas, kas pasirūpins jų gerove ir ateitimi. Su tokio piliečių savarankiškumo ribojimu ir visuomenės infantilizavimu siejama daug neigiamų reiškinių: nekreipiama tinkamo dėmesio į savo lavinimąsi visą gyvenimą, netaupoma, nuolat gyvenama skolon.

Dideli valstybių biudžeto deficitai taip pat siejami su perdėtais piliečių lūkesčiais, kad viešasis sektorius būtų kuo gausesnis, bet iš tiesų piliečiai nėra pajėgūs jo išlaikyti. Vasarą “The Economist” fiksavo, kad net turtingų Europos valstybių ekonomika nebegali išlaikyti senosios socialinės sistemos, – ši per plati, brangi ir neprotinga. Japonų intelektualas Akio Kawato antrina, kad ir Japonija nebeišgali gyventi taip, kaip anksčiau.

Kai iš industrinių valstybių daug gamybos bendrovių išsikėlė į pigesnės darbo jėgos rinkas, senųjų valstybių socialinė sistema trūkinėja per siūles. Valstybė geriausiu atveju privalo pasirūpinti tik tais, kurie patys to padaryti negali ir jiems valstybės parama būtina. Ar tikrai visiems 300 tūkst. Lietuvos bedarbių yra būtina valstybės parama?