- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Ar mums padės Prezidentės juodasis diržas

Autorius: veidas.lt | 2014 02 08 @ 13:27 | Redakcijos blogas | 9 Comments

 

D.Grybauskaitės prezidentavimo metais buvo einama „skaidrumo ir teisingumo keliu“. Bet ar tiksli Prezidentės retorika?

Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė sieksianti vadovauti valstybei antrą kadenciją. Ta proga surengtoje spaudos konferencijoje buvo trumpai pasidžiaugta ekonominiu atsigavimu, finansinės sistemos stiprėjimu bei vėl užsiminta apie tai, kad Lietuva yra skaldoma ir dalinama naujų formų oligarchinių darinių. Prezidentė perspėja apie valstybę griaunančias ir grobstančias jėgas tiek išorėje, tiek šalies viduje: „Jos sėja destrukciją ir nepasitikėjimą Lietuva, stabdo svarbiausius valstybės raidai projektus, pamina demokratines ir konstitucines vertybes. Naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą, nutolindami mūsų geresnio gyvenimo viltis“, pridurdama, kad ekonominis atsigavimas privalo pasiekti visus gyventojus, o ne nusėsti oligarchinių grupuočių kišenėse.

Ką Prezidentė turėjo galvoje, galima numanyti. Šalyje tikrai toliau formuojasi verslo grupės, globojamos korumpuotų politinių partijų, ir kuria visą šalį apraizgančias monopolijas. Jos veikia šiukšlių surinkimo, tvarkymo bei perdirbimo versle, komunaliniame ūkyje, bioenergetikos, elektros importo iš Rusijos, naujų privačių elektros ir šilumos gamybos įmonių statybos srityse. To nematyti gali tik nesidomintis arba aklas.

Bet ne viskas, kas kuriama stambiojo verslo, turi būti laikoma absoliučiu blogiu bei pavojumi valstybės piliečių gerovei ir vadinama oligarchija. Dar Adamas Smithas savo veikale „Tautų turtas“ pripažino, kad žmogaus moraliniams sprendimams, jo polinkiams į visuomeninį gyvenimą didelę įtaką daro žmogaus, kaip aktyvios būtybės, prigimtis, kuri nuolat verčia siekti pagerinti savo materialinę ir socialinę padėtį, taip savo ekonominiu elgesiu kartais sukeliant žalingų pasekmių kitiems.

Šiuolaikinės demokratinės valstybės, pirmiausia jos politinio elito pareiga yra sugebėti rasti teisingą balansą tarp stambiojo kapitalo ir žmonių interesų. Būtų neprotinga ir net žalinga uždrausti stambiajam kapitalui plėtoti visai visuomenei naudingus projektus, investuoti, kurti pridėtinę vertę ten, kur valstybė pati nepajėgia ar tiesiog privatus kapitalas tvarkosi efektyviau. Kita vertus, kuriamos monopolijos turi būti tinkamai prižiūrimos, kad jų verslas netaptu lupikavimo įrankiu lendant į piliečių kišenes dėl iš jų atimtos ar tiesiog neegzistuojančios teisės pasirinkti. Todėl, nepaisant gausybės politinių oponentų isteriškos reakcijos į Prezidentės retoriką, vargu ar reikia stebėtis, kad šalies vadovė suvokia savo misiją, kaip kovotojos su nesąžiningai ir neteisėtai veikiančiomis monopolijomis, ginant piliečių interesus.

Oligarchija vadinama tokia valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Būtent D.Grybauskaitė sugriovė tai, ką sukūrė Prezidentas Algirdas Brazauskas ir leido egzistuoti Prezidentas Valdas Adamkaus. A.Brazausko laikais politikos ir privačiojo kapitalo susiliejimas įgavo akivaizdžias oligarchines formas, kai didžiųjų šalies valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma tik su palaiminimu iš Prezidentūros ir Vyriausybės rūmų.

V.Adamkus dėl savo patiklumo ir naivumo leido savo aplinkos žmonėms ir jų draugams „susitvarkyti“ valstybės tarnybos, institucijų funkcionavimo reikalus taip, kaip jiems reikėjo ir buvo naudinga. Taip buvo pagimdytas valstybininkų klanas, kuris su valstybės institucijomis tvarkėsi taip, kaip su savo asmeniniu ūkiu.

D.Grybauskaitė tokiems oligarchiniams veikimo būdams užkirto kelią. Stambusis verslą, pašalintas iš didžiosios politikos, turi tenkintis tik galimybe veikti atskiras korumpuotas politines partijas ar korumpuotus valdininkus. Tai neabejotini Prezidentės nuopelnai.

Būtent D.Grybauskaitės paskirtas Lietuvos banko vadovas ir finansų ministras rado jėgų ir išdrįso uždaryti nusikalstamai veikusius Ūkio ir “Snoro” bankus. Tai valstybei ir piliečiams padarė milijardus litų žalos. Bet tie milijardiniai nuostoliai ateityje būtų tapę siekiančiais dešimtis milijardų, jei šie bankai ir toliau iš piliečių būtų rinkę indėlius ir juos investavę į pačių bankininkų nevykusius ar rizikingus verslus, būtų buvę išleisti prabangiam bankininkų ir jų nusikaltimus dangstančių asmenų gyvenimui ar tiesiog pavogti. Šių bankų probleminė situacija, veiklos neskaidrumas buvo žinoma ir V.Adamkaus prezidentavimo metais.

Galima pripažinti, kad D.Grybauskaitės veiklos metais buvo einama „skaidrumo ir teisingumo keliu“. Bet ar tiksli Prezidentės retorika: „Per šiuos metus Lietuvos ekonomika atsigavo, finansinė sistema sustiprėjo, tapome gerbiami tarptautinėje bendruomenėje, išsikovojome reikiamas karines saugumo garantijas, pradėjome labiau pasitikėti savimi, po daugybės išbandymų mus vėl ėmė lydėti sėkmė, todėl turime visas galimybes spartesniam ir platesniam žingsniui ekonominės gerovės link“?

Lietuvos politikams, taip pat ir Prezidentei D.Grybauskaitei, būdinga nuopelnus dėl tokių mūsų pokyčių prisiimti sau, pamirštant tikruosius šių pasiekimų kalvius. Sunkmetį išgyveno labiausiai susiverždami diržus ir kentėdami Lietuvos piliečiai, pirmiausia tie, kurie dirba privačiame sektoriuje.

Tikrųjų komplimentų ir pripažinimo nusipelno verslas, sugebėjęs pergyventi ekonominį sunkmetį, išmokti konkuruoti pasaulio rinkose ir auginti savo paslaugų ir produkcijos eksportą. Pamirštama, kad sunkmečiu mūsų viešasis sektorius susitraukė tik keliais procentais, o privatusis savo sąnaudas privalėjo mažinti keliolika ar atskiruose ekonomikos sektoriuose – net ir dešimtimis procentų. Tai, kad Lietuvos BVP šiandien kone 80 proc. sudaro eksportas, vargiai gali būti priskiriama politikų nuopelnams. Daugeliu atvejų eksportas ir apskritai verslas Lietuvoje sėkmingai plėtojamas ne todėl, kad politikai tam sukuria geras sąlygas, o todėl, kad verslininkai sugeba veikti sėkmingai, nepaisydami nuolat kuriamų trukdžių.

Kita vertus, kaip karingą Prezidentės retoriką oligarchų atžvilgiu gali išgirsti teisėsaugos struktūros, kurių skyrimas pagal mūsų Konstituciją yra susijęs su Prezidentės kompetencija juos paskirti? D.Grybauskaitės juodasis diržas pareigūnams daro didelį įspūdį ir įkvepia dideliems darbams. Bet ar ji visada teisingai suprantama?

Reikėtų stebėtis, jei dabartiniai D.Grybauskaitės paskirti STT, VSD ar Generalinės prokuratūros vadovai po prezidento rinkimų, jei juose nugalės D.Grybauskaitė, turės atsisveikinti su savo postais. Jų dažnai bukas, „saldofoniškas“ elgesys valstybei daro gėdą, sukelia nepasitikėjimą. Jie, matyt, bus neteisingai supratę Prezidentės retoriką, raginančią kovoti su oligarchais. Ko vertos vien BNS žurnalisčių atakos, krečiant jų namus, paimant pagrindinį darbo įrankį kompiuterį, kai norėta nustatyti, kas atskleidė „valstybės paslaptį“, kuri jau keli šimtmečiai Lietuvoje niekam nėra jokia paslaptis. Ar klausantis kitos užsienio koncerno valdomos žiniasklaidos priemonės TV3 vadovės pokalbių ir ją sekant bei siuntinėjant užsienio investuotojams laiškus.

Taip, viena vertus, Prezidentės paskirti aukšti statutiniai pareigūnai, įkvėpti jos juodojo diržo ir karingos retorikos, ėmėsi aktyvių veiksmų kovojant su tikrais ir tariamais oligarchais. Kita vertus, savo neprofesionaliais veiksmais jie griauna Lietuvos valstybę, atimdami saugumo jausmą iš tų asmenų, kurie taip pat yra priekinėse kovos už skaidrumą ir atvirumą arenose.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/ar-mums-pades-prezidentes-juodasis-dirzas

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.