Svarstant, kokios politikos toliau laikytis Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko Valdemaro Tomaševskio atžvilgiu, privalu atminti, kad savo skandalingąjį pareiškimą, jog lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte, o ne lenkai Lietuvoje, jis padarė artėjant mūšiui dėl sostinės mero posto.

Pagal tos dienos, kai V.Tomaševskis davė savo skandalingąjį interviu, dėlionę, valdančiosios koalicijos sostinėje pagrindu turėjo tapti antrą ir trečią vietą rinkimuose iškovojusios lenkų ir konservatorių frakcijos. Galimas dalykas, tuo metu V.Tomaševskis dėl vienų ar kitų priežasčių jau gailėjosi sutaręs imti valdžią sostinėje kartu su konservatoriais, bet nebeturėjo formalių priežasčių atsimesti nuo mero Raimundo Aleknos formuojamos koalicijos. Tad karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto, kad patys konservatoriai jį atstumtų.

Tokius įtarimus stiprina ir netikėta V.Tomaševskio užgaida, kad susitarimą dėl koalicijos Vilniuje pasirašytų ne savivaldybės, o nacionalinio lygmens politikai – partijų pirmininkai. Tada konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus parašas atsidurtų ant vieno popieriaus lapo net tik su V.Tomaševskio, bet ir su Rolando Pakso bei Viktoro Uspaskicho parašais. Nemenkai daliai konservatorių toks dalykas pasirodytų dar didesnė partijos principų išdavystė, nei koalicija su lenkais. Tačiau šiai gudrybei nesuveikus (A.Kubilius neįžvelgė toje sąlygoje nieko jam atgrasaus), V.Tomaševskiui teliko mesti paskutinę kortą – nacionalinę ir žiebti pareiškimą, kuris net lenkų žurnalistams pasirodė “sąmoningai piktinantis lietuvius”.

Konservatoriai ir Vyriausybė (nes savo pareiškimu, iš esmės ginčijančiu Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, V.Tomaševskis klausimą perkėlė iš savivaldybės į valstybinį lygmenį) pakliuvo į sudėtingą padėtį. Iš vienos pusės – galimas koalicijos partneris, demonstratyviai įžeidinėjantis valstybę, ir tuo pasipiktinusių partijos “talibų” grupė, reikalaujanti nutraukti bet kokias derybas su lenkais. Iš kitos – akivaizdus suvokimas, kad būtent šitokios konservatorių reakcijos ir siekia tiek V.Tomaševskis, tiek tos Lietuvai nedraugiškai nusiteikusios jėgos, kurioms bet koks lietuvių ir lenkų santykių paaštrėjimas – kaip dangiškoji mana.

Sveikas protas pataria, kad patekus į tokią padėtį svarbiausia nepasiduoti emocijoms ir nedaryti to, ko iš tavęs tikisi ir link ko stumia tavo priešai. Jeigu V.Tomaševskis ir jo numanomi partneriai bei užkulisiniai vedliai siekia bet kokiais būdais priversti konservatorius padaryti kokį nors veiksmą ar pareiškimą, kurį būtų galima išversti kaip antilenkišką, vadinasi, reikia elgtis atvirkščiai. Sunku nepraradus gero vardo atstumti draugiškai ištiestą ranką, ir netgi su V.Tomaševskio reputacija nėra lengva kaskart formuojant valdančiąsias koalicijas Vilniuje paskutinę sekundę išduoti partnerius. Ypač jeigu tam nėra jokio preteksto, išskyrus partijos pirmininko ambicijas, kurios, galimas dalykas, ima nusibosti ir kai kuriems jo pavaldiniams. Nes valdyti sostinę daug patogiau su Vyriausybės remiamu meru, nei su jai oponuojančiu.