Po „Išvarymo“: keli pastebėjimai apie žiūrovų ausų skaistybę.

Margame Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus spektaklio vertintojų orkestre ryškiai skimbtelėjo „Respublikos“ senbuvis Ferdinandas Kauzonas. „Po pusšimčio ar šimto metų dėl globalaus klimato atšilimo kilsianti pasaulinė katastrofa, kaip ir kitais metais majų pranašaujama pasaulio pabaiga, man darosi nebaisios po to, ką „Išvaryme“ mačiau, o tiksliau, klausiausi, kol buvau iš ten išvarytas“, – teigia dienraščio apžvalgininkas.
Tirštas penkių valandų keiksmažodžių srautas iš Nacionalinio dramos teatro salės tikrai „išvaro“ nemažai žiūrovų. Link tokio senosios teatro publikos išvarymo naujoji teatro vadovybė, anksčiau prie teatro durų rengiamomis akcijomis gąsdinusi ištikimus Adolfo Večerskio komedijų lankytojus, šį sezoną judėjo kryptingai. Gelsvų plytų siena, su trenksmu virtusioji ankstesnėje šio teatro premjeroje, buvo tik proceso pradžia.

„Zero 2“ pamokos

Tačiau nepamirškime, kad tiek „Išvarymą“, tiek „Visuomenės priešą“ kol kas tematė keli tūkstančiai sostinės žiūrovų. Jie ir užkaitė burbuliuojantį argumentų ir kontrargumentų puodą: kas iš teatro išvaromas, o kam atlapojamos durys.
O vos tik nukanki toliau nuo Vilniaus, žmonės atkakliai tavęs klausinėja: palauk, o kaip su filmu „Zero 2“, per šventes transliuotu Lietuvos nacionalinės televizijos kanalu? Kaip tai reikėtų įvardyti – gal „išvarymu iš namų“?
Juk įsigydamas teatro bilietą tam tikra prasme pareiški ir asmeninį sutikimą tapti sąmokslo arba meninio eksperimento dalyviu. Pats kaltas, jei atveri piniginę nepasidomėjęs nei spektaklio turiniu, nei kūrėjais. O televizija įsiprašo į namus tavojo sutikimo neklaususi. Vienintelis pranašumas – gali ją „išvaryti“, pačiam niekur eiti nereikės.
Čia vertėtų priminti, kad „Zero 2“, keiksmažodžių koncentracija nenusileidžiantis „Išvarymui“, o nešvankybių gausa jį gerokai pranokstantis, 2010-ųjų nacionalinio kino apdovanojimuose vieną po kitos šlavė „Sidabrines gerves“. Ir štai išminčių pagarbintasis kino kūrinys demonstruojamas tautai, kad ši turėtų galimybę pažinti savo didvyrius. Rodomas, teisybės dėlei, nebe pirmą kartą, bet pirmąkart – tokiu metu, kai po namų svetaines tebesisukioja švenčių dienomis vėliau gulantys vaikai. Ir staiga visiems tampa akivaizdu, kad kažkas mūsų nacionalinio kino vertinimo kriterijuose yra papuvę.
Ar po „Zero 2“ patirties „Išvarymas“ ką nors begali šokiruoti? Vargiai.

Vandalas jau toks

Išėjimas iš teatro, kuriame skamba keiksmažodžiai – tai etinės žiūrovo pozicijos pareiškimas, kurį privalu gerbti.
Kita vertus – prisiminus „vyresniąją“ lietuvių dramaturgiją, autentiškai perteikta kalba retai nustebindavusią, galima suprasti ir Marių Ivaškevičių, nusprendusį pribaigti savyje vidinį cenzorių. Kas literatūrine klausa nėra pajutęs, kaip lietuviškuose spektakliuose ar filmuose aktorių tariamos frazės net „girgžda dantyse“ nuo dirbtinumo?
Nesakau, kad tokio „girgždėjimo“ visiškai pavyko išvengti „Išvarymo“ autoriams. Bet šiame spektaklyje dažniau „girgžda“ netgi ne keiksmažodžiai, o pertekliniai dviejų pasakotojų (jaunojo ir senojo) komentarai, kartais bylojantys apie nepasitikėjimą žiūrovo nuovoka. Tarkim, ar tikrai naktinio baro scenos pradžioje būtina mus informuoti, kad buvusi Beno mylimoji tapo viena iš daugelio, kasnakt ateinančių „prisilakti“? Argi tolesnis scenos veiksmas nepakankamai kalba už save?
Tuo tarpu sodriausias keiksmažodžių tiradas beriantis Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas galiausiai pelno nuoširdžiausias ištvermingų spektaklio žiūrovų simpatijas. Buvęs treninguotasis kriminalinės Lietuvos elementas, Anglijoje duoną pelnantis sunkiu fiziniu darbu, atrodo patenkintas gyvenimo pokyčiais. Tūno savo pašiūrėje, tyliai mąsto apie Dievą ir svajoja išvysti Anglijos karalienę. Kartu turi pakankamai naivumo uždirbtus pinigus siųsti į Lietuvą kažkam, parodžiusiam neva jam statomo namo paveiksliuką.
Taikliai kūrėjų pagautas Vandalo tipažas žiūrovų be vargo atpažįstamas. Neįmanoma būti užaugusiam Lietuvoje ir nesutikusiam nė vieno vandalo. Ir, ko gero, neįmanoma būtų autentiškai atkurti šio personažo be keiksmažodžių – nebent nebyliose scenose.
Tad ar verta kategoriškai saugoti Nacionalinio dramos teatro žiūrovų ausų skaistybę skelbiant, kad su Mariumi Ivaškevičiumi atėjo pasaulio pabaiga? Nenorėčiau, kad visas Nacionalinio dramos teatro repertuaras būtų formuojamas pagal vienintelį kurpalį. Tačiau ir išvaryta – nesijaučiu.