Lietuvoje turime daug išmintingų žmonių, bet visuma kažkokia nevykusi, išdrikusi.

Vakar vyko pakartotiniai rinkimai į Seimą trijose apygardose, taigi, praėjusią savaitę vėl turėjome galimybę klausytis kandidatų klejonių. Taip, klejonių, nes rimtais jų pasisakymų tikrai nepavadinsi. Vieni kandidatai žadėjo kurti darbo vietas, kiti spręsti kiekvieno žmogaus asmenines problemas, treti sugrąžinti emigravusius tautiečius, o tarkime Vytautas Šustauskas šiuos niekus jau seniai atšnekėjęs, tad be didelių įžangų kvietė surengti Lietuvoje revoliuciją.
Žinant paskutinių Seimo rinkimų rezultatus, tampa aišku, kad didelei daliai lietuvių tokios kalbos glosto širdį, o populistiniai šūkiai ir pažadai dar tikrai nėra nusibodę. Tikriausiai jau ir nenusibos. Juk jei į gyvenimą žvelgi ne per užpiltas akis ir esi baigęs bent keturias klases, nesunkiai gali suvesti, kad populistai dar niekur nieko gero nepadarė. Ir nereikia nei užsieninių pavyzdžių, turime savo R.Paksą, savo P.Gražulį, turime visą “Drąsos kelio” frakciją, kurie prieš rinkimus žadėjo valstybę apversti, o dabar sėdi Seime kaip daržovės.
Tiesą sakant, ir daugiau supratimo apie valstybės valdymą turintys politikai su sprendimais kol kas įsibėgėja labai sunkiai. Prieš rinkimus partijų lyderiai skelbia, kad valstybės laivą jie vairuos tvirtai ir užtikrintai, visą šalį valdys ūkiškai, visokias negeroves šluos principingai, o reformas vykdys itin išmintingai, bet po rinkimų paaiškėja, kad nieko panašaus nebus, vėl įsivyrauja lengvas chaosėlis ir apima visuotinis pakrikimas. Ir, beje, visose srityse. Gali per kokius nori akinius žiūrėti, jokio ūkiškumo nepamatysi, o pristatytos sveikatos apsaugos ar daugiabučių renovavimo reformos kol kas taip pat labiau panašios į orines pilis.
Šiaip Lietuvoje turime daug išmintingų žmonių, bet visuma kažkokia nevykusi, išdrikusi, nes neturime, kas visas tas geras idėjas, sprendimus ir darbus suklijuotų į vientisą pažangios valstybės paveikslą. Štai panagrinėkime savivaldybes. Jų Lietuvoje turime šešiasdešimt. Šiaip jau savivalda tikrai puikus dalykas, bet… Visos savivaldybės tvarkosi taip, kaip supranta, arba nesupranta, taigi skirtumai tarp jų darosi milžiniški. Iš principo kiekviena savivaldybė turi kokių nors privalumų: viena puikiai susitvarkiusi savo šilumos ūkį, kita tobulai išsprendusi socialinių pašalpų mokėjimo problemas, trečiai pavyko sugundyti daug užsienio investuotojų, ketvirtai puikiai sekėsi vaduotis iš skolų, penktai suaktyvinti vietos bendruomenes, o šeštai pritraukti užsienio turistų. Tai puiku, bet Lietuvoje savivaldybės tarsi atskiros kunigaikštytės, todėl vienos apie kitas mažai žino. Ir čia išryškėja lietuviškos savivaldos trūkumai. Kiekvienas meras ar seniūnas mano, kad jis tvarkosi tiesiog fantastiškai, nors iš tiesų tie jo pasiekimai neretai būna apgailėtini. Būtent čia ir praverstų centrinės valdžios ūkiškumas, kurį nuolat žada skirtingo plauko politikai. Tarkime, Kaunui puikiai sekasi spręsti savo skolų problemas, tad kodėl jo modelio negalima pritaikyti visoms savivaldybėms. Arba Utena sklandžiai išrišo šilumos ūkio pertvarkos Gordijaus mazgą, tad kodėl to nepasimokius kitoms savivaldybėms. Akmenė muša taupumo rekurdus vieną po kito, tad gal jos patirtį galima panaudoti kitose savivaldybėse. O jei Druskininkams sekasi vilioti investuotojus, tai gal ir kiti galėtų panašiai elgtis, o ne išradinėti dviratį. Nes išradinėjant dviratį gali ne į priekį nužingsniuoti, o atgal. Tą kai kurios savivaldybės ir daro.
O juk užtektų elementaraus ūkiškumo ir pasiteisinusių sprendimų pavertimo norma visuose regionuose.