"Veido" archyvas

Tiems, kas bent truputį domisi ekonomika, Aušros Maldeikienės pristatyti nereikia. Šios moters pilna visur: televizijoje, spaudoje. Ji dėsto ekonomikos vingrybes studentams ir moksleiviams, rašo vadovėlius ir verčia knygas.

Visiems ponia Aušra pažįstama kaip ryžtinga, niekada nesutrinkanti ir, kaip pasakytų žemaičiai, drebianti tiesą iš peties. Tačiau kalbai pasisukus apie anūkėlį Povilą, moters griežtumas lyg rūkas išsisklaido – nuo veido nedingsta šypsena, o balsas ima virpėti.

Ilgai įkalbinėti leistis į pokalbį apie močiutės pareigas ponios Aušros nereikia – ji netgi nudžiunga sužinojusi, kad šįkart pokalbis kryps ne apie progresinius ar nekilnojamojo turto mokesčius. Tačiau vieną prašymą ji vis dėlto turi – kad prieš tai atsiklaustume jos sūnaus ir marčios, ar jie neprieštaraus. Juk kalba suksis apie jų sūnų Povilą. Pasak ponios Aušros, močiutės – tik tėvų pagalbininkės. Dėl visko, kas susiję su jų vaikais, turi spręsti tėvai. Taigi ir dėl to, ar jų pipiras turėtų puikuotis žurnalo puslapiuose, ar ne.

Pačios ponios Aušros įvaizdis žiniasklaidos sukurtas, švelniai tariant, ne visai pilnas. “Nesakyčiau, kad visai netikras, nes ne kas kitas, o aš pati užsikuriu ir susakau viską taip, kad per maža nepasirodo… Bet man atrodo – jeigu nepasakysiu aš, tai kas gi kitas pasakys? Gal nelabai kam įdomu, kad iš tikro aš esu labai naminė moteris, mamiška natūra. Man svarbu visos didžiosios K – kinder, kchen, kirchen – vaikai, virtuvė, bažnyčia, kurios sąvoka, mano nuomone, apima ir bendruomenės reikalus. Man net išėjimas iš namų taip pat yra buvimas su vaikais ir dėl jų. Ačiūdiev, mano šeima tai supranta, o ir humoro jausmas jai nesvetimas. Sūnūs, pažiūrėję laidą, kurioje plaiksčiausi, juokiasi: “Gerai mama šįvakar pavarė!”

Kokia meilė be pagarbos

Pašnekovė sako visada gerbusi savo sūnų Mato ir Mykolo sprendimus: ir kai šie buvo dar maži berniūkščiai, ir paauglystėje, ir juo labiau dabar, kai Matas pats augina savo sūnų. “O kaip gi kitaip? – klausiamai tarsteli. –  Žmonės be reikalo meilę artimui painioja su noru savintis jį. Gal todėl tėvai kartais jaučiasi tarsi savo vaikų šeimininkai.” Pasak ponios Aušros, gal net svarbiau už meilę yra pagarba, kurią gali užsitarnauti ne kuo kitu, o tik tokia pačia pagarba kitam, net jei jis dar vaikas. Ir jokia beržine koše jos neįkrėsi. “Nė karto nesu pakėlusi prieš savo vaikus rankos. Tiesa, kartą, kai anais deficitų laikais Matui už kelis dolerius pavyko nupirkti gražias kelnytes, o jis, vos išėjęs į kiemą, jas ištepė, ketinau. Sustojau išgirdusi vyro juoką – jis teigė nieko kvailesnio už tai nėra matęs”, – linksmai nusijuokia pati.

Pagarba grįstus santykius moteris ketina puoselėti ir su anūkėliu. Sako, Poviliukas turės tokią močiutę, kuri visada prireikus stengsis jam padėti, nepamokslaudama ir nemoralizuodama – juk jo klaidos bus jo, kaip ir jos klaidos yra jos.

O dabar kol kas turbūt nelieka nieko kito kaip tik lepinti? Ponia Aušra juokiasi, kad ne ji anūkėlį lepinanti, o jis – močiutę, dovanodamas šypsenas, leisdamas kartu su juo pažaisti, pabėgioti ar tiesiog savo kalba rėždamas tik jam vienam suprantamą prakalbą, pasak jo mamos, kaip močiutė gestikuliuodamas rankomis. O šioji neseniai nusipirkusi ir perskaičiusi keletą vaikiškų knygų, laukia nesulaukia, kada galės jų išmintimi pasidalyti su Poviliuku.

Galėtų prašyti padėti dažniau

Pašnekovė įsitikinusi – jei teisingai užauginai savo vaiką, tai dėl anūkų auklėjimo sukti galvos jau ir nebereikia. Vienintelio, ko nedrąsiai yra paklaususi sūnaus, tai ar Poviliukas yra paskiepytas – juk dabar madinga vaikų neskiepyti ir taip rizikuoti jų sveikata. “Bepigu taip elgtis, kai neskiepytųjų kol kas dar nėra labai daug – tikimybė, kad vaikas pasigaus vieną ar kitą bjaurią ligą, nedidelė. Tačiau kas bus, kai tokių bus gerokai daugiau?”, – leidžiasi į apmąstymus. Vaikų atsakymas leido lengviau atsikvėpti, bet net jei ir būtų priešingai – vaikų sprendimo ji vis tiek nebūtų garsiai vertinusi.

Na, o kiek ji, kaip ekonomistė, yra įsisukusi pamokslauti jaunai šeimai apie jų šeimos biudžetą? Pasirodo, vienintelis jos, kaip specialistės, pasiūlymas buvęs sūnui butą nuomotis, o neimti paskolos ir pirkti. Sako, paklausęs.

Tačiau nemanykite, kad taip ponia Aušra kratosi atsakomybės ar noro padėti jaunai šeimai. Anaiptol. Sako niekada neatsisakanti pabūti su Poviliuku – juk jaunai porai labai svarbu pabūti dviese, kažkur išeiti kartu. Tik vaikai nepiktnaudžiauja anūkėlį palikdami močiutei. “Nors galėtų ir dažniau…, – negaili gerų žodžių tiek sūnui, tiek marčiai. – Nesuprantu tų močiučių, kurios sakosi esančios pernelyg užsiėmusios ir dėl to nerandančios laiko anūkams. Mielai abu su vyru pasikeisdami su juo liktume ir mamai išėjus į darbą, kad tik nereikėtų tokio mažučio, vos dvimetuko, išleisti į darželį. Juk universitete studentams paskaitas skaitau vos pusmetį, mokytojos darbo galiu atsisakyti, o knygas galiu versti ir naktimis.” Pasak jos – viso pasaulio neišgelbėsi, o savus – gali. Ir netgi reikia.

Nemigo naktis miegant

O paklausta apie nemigo naktis, praleistas prie Poviliuko lovelės, ponia Aušra šypteli, kad taip ir neteko… Nors ketinimai buvo tikrai geri. Mat anūkėlis pirmąsias savaites pamiegodavęs vos valandą ir savo verkimu vis primindavęs apie save. Pašnekovei tada pagailo vaikų ir vieną vakarą,  juos nuvariusi miegoti į kitą kambarį, pasisiūlė pačiūčiuoti per naktį anūkėlį pati. Bet kaip pasiguldė jį pilvuku vėlai vakare ant savo krūtinės, taip ir pabudo abu tik ankstų rytą, ir tai ponia Aušra tik todėl, kad buvo labai nepatogu ilgesnį laiką su tokiu “kroviniu” vienoje pozoje išgulėti. O kito karto budėti prie nemiegančio anūkėlio taip ir neprireikė – užteko tėveliams jį pasiimti pas save į lovą, ir nemigo naktys nebebuvo tokios sunkios.

Kiaulystė per kiaulių gripą

Ponia Aušra neslepia dar prieš sužinodama, kad taps močiute, vis pasvajodavusi apie anūkėlį. Todėl kai sūnus, pakvietęs ją į kavinę, pranešė, jog jos svajonė pagaliau išsipildys, sako buvusi be galo laiminga. Nors iš pradžių ir mažumėlę jautėsi apglušusi. Nenuostabu – juk sūnus buvo dar nevedęs ir ji nepažinojo būsimos marčios. Tačiau dar tą patį vakarą susipažino ir su sūnaus išrinktąja, ir su anūkėliu, tiksliau – keliais mažais taškeliais ir brūkšneliais, kuriems tebuvo vos penkios savaitės, nuotraukoje, kurią saugo iki šiol. Tik tas tikrasis ilgai lauktas susitikimas su anūkėliu, net Poviliukui jau gimus, močiutei šiek tiek prailgo. Pats likimas kyštelėjo kiaulę – anūkėlis pasirinko gimimo datą per patį kiauliškąjį gripo įkarštį, kuris ir močiutę buvo parvertęs į lovą. Ir čia pyk nepykęs, burbėk neburbėjęs, nieko nebepakeisi.

Kuo mamos nepakeis močiučių

Kokia močiutė griežtajai Maldeikienei atrodo pati geriausia? Šioji net nesudvejoja – ta, kuri tėvams padeda auginti vaiką. Mamos, pasak jos, turi būti jaunos, o kad jaunos galėtų auginti vaikus ir tuo pat metu visko siekti gyvenime, šalia jų turi būti padėti pasirengusios močiutės. Juk ir jai, pirmagimį pasigimdžiusiai vos devyniolikos, kiek galėdama padėjo auginti mama. “Niekada neturėjau privilegijos būti tik mama – iš pradžių studijavau, paskui daug dirbau. Tačiau mamai atleistina neturėti daug laiko ir patirties. Juk ji vaikui turi duoti daugiau nei sriubos ar košės. O tam, kad galėtų daug duoti, mama ir pati turi suaugti ir subręsti kaip asmenybė. Kas kita – močiutė. Ji visada privalo rasti laiko anūkėliui. Juk močiutės amžius – tai laikas, kai pamažu išeini iš pasaulio ir turi kažkuo pasidalyti, net jei tai bus tik pyrago receptas”, – dėsto moteris, nuolat Dievuliui dėkojanti už keturis vyrus – du sūnus ir anūkėlį. Net ir katinas – ir tas jų giminės. Tad prasitaria svaigstanti dėl anūkėlės – ji jau būtų išvis kažkas tooookio! Na, o Motinos dienos ponia Aušra nelinkusi sureikšminti – švęsi ar ne, vis tiek  kasdien būsi mama. Tačiau savo mamą visada sveikina, nes jai ši diena – labai svarbi. O juk kas svarbu mamoms, tas svarbu ir jų vaikams.