- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Antisemitizmas: tada ir dabar

Autorius: veidas.lt | 2013 01 11 @ 15:58 | Redakcijos blogas | 11 Comments

 

Sausio 27 d. pasaulyje minima tarptautinė holokausto atminimo diena. Ar lietuviai ir šią dieną pokštaus su Hitlerio atvaizdu ir rašys antisemitinius komentarus?

 

Praėjusių metų pabaigoje „Baltų lankų“ leidyklos išleista istorinė studija „Lietuvos žydai“ atskleidžia juodąją mūsų istorijos pusę – giliai mūsų sąmonėje slypėjusį antisemitizmą. Ar šiandien galime sąžiningai tvirtinti, kad moderni Lietuvos visuomenė žino savo valstybės istoriją ir iš jos yra tinkamai pasimokiusi?

Lietuviškojo “Facebook” socialinio tinklo smirdaduobėse Hitleris tampa herojumi, su kuriuo tapatinamas šalies premjeras Algirdas Butkevičius. Kad tai juokinga, mano net ir gerokai prakutę žurnalistai. Sprendžiant iš tokius vaizdus mėgstančių „laikintojų“, tokio „humoro“ gerbėjų internete yra dešimtys tūkstančių.

Ko reikėtų laukti toliau, jei savaitės feisbuko herojumi tampa Hitleris, o modernių interneto portalų komentatoriai šiandien kartoja tą patį, ką lietuviai kalbėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse apie savo bendrapiliečius žydus, prieš pradėdami juos entuziastingai žudyti? Ar gali šį vis dar dalies visuomenės sąmonėje slypintį antisemitinį gaivalą atsverti viena sąžininga knyga? Yra rimto pagrindo tuo abejoti. Svarstyti, kas būtų jei būtų, – pavojingas užsiėmimas. Vis dėlto, matant akivaizdžių antisemitizmo apraiškų ir šiandien, tikrai verta apie tai atvirai kalbėti.

 

23-eji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės brandos metai leidžia klausti, apie ką mes šiandien turime kalbėti: ar apie žydus Lietuvoje, ar apie Lietuvos žydus. Neatsakius į šį klausimą ir šiandien nėra aišku, ar lietuviai suvokia, kad jie turi mūsų valstybei lojalių bendrapiliečių, kurie į orų ir garbingą, neslegiamą susidorojimo ir jų teisių ribojimo baimės gyvenimą Lietuvoje turi tiek pat teisių, kiek ir etniniai lietuviai.

Lietuvos istorija liudija, kad valstybinio masto pakantos žydams garanto vaidmenį prisiėmę kunigaikščiai, o tarpukariu prezidentas Antanas Smetona ir jo administracija, nesugebėjo įskiepyti tolerancijos ir pagarbos kitoms tautoms dvasios. Nors LDK teritorijose gyvenę žydai rabino Mozės Iserleso lūpomis tvirtino, kad čia galima turėti kuklią, bet ramią duoną: „“<…> čia, kur mūsų mažiau nekenčia nei vokiečių žemėse. Duok Dieve, kad taip tęstusi iki mūsų Mesijo atėjimo“, bet žydams laisvas vertimasis amatais LDK miestuose negaliojo, o ritualinės krikščionio žmogžudystės mitą neigiančiai Katalikų bažnyčiai atstovaujantys dvasininkai jį propagavo, tas pats pasakytina ir apie neapykantos skatinimą.

1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto studentai pareikalavo žydams atskirų suolų (reikalavimas nebuvo įvykdytas), buvo raginama priimti įstatymus, kurie apribotų žydų teises, policijos pareigūnai rasdavo viešose vietose plakatų: „Žydai-arabai, lauk iš Skaudvilės į Palestiną molio minti.“

Tokių užrašų pilna ir šiandien. Po Leonido Donskio ir Arkadijaus Vinokuro straipsniais šiandien pasirodantys internautų komentarai liudija, kad antisemitizmo dvasia Lietuvoje vis dar gyva: „Pirmiausia su okupantais koloboruoti pradeda kitataučiai, o žydai ypatinga Lietuvos bėda. Žydai net dabar sugeba apiplėšti lietuvius“ (lrytas.lt); “Pasakysiu jam suprantama kalba – URODAS, kažkaip pradedu aiškiau suprasti istorijos vingius 41–44 metais“ (lrytas.lt).

Kaip mes pasielgėme su savo bendrapiliečiais žydais? Ką tautoje slypėjusi antisemitizmo dvasia nuveikė gavusi veiksmų laisvę ir nacių paskatinimą bei palaikymą? Tarpukario Lietuvos jaunosios kartos žydai baigdavo gimnazijas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, laisvai kalbėjo lietuviškai, buvo susipažinę su lietuvių kultūra, istorija, literatūra. Turime pripažinti naujausius istorinius tyrimus, įrodančius, kad nužudytų Lietuvoje gyvenusių žydų skaičius (apie 90–95 proc.) buvo pats didžiausias tarp visų Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metais okupuotų kraštų. Žydų naikinimas buvo organizuotas ir inicijuotas nacių, bet be aktyvaus lietuviškos administracijos ir vietos gyventojų talkinimo jis nebūtų buvęs toks masinis ir greitas.

Lietuvoje 1944 m. vokiečių civilinėje administracijoje dirbo tik apie 660 vokiečių pareigūnų, o visų lygių lietuvių administracijoje – apie 20 tūkst. lietuvių tautybės pareigūnų. Šie skaičiai liudija, kad vokiečiai tesudarė vos 3,3 proc. okupacinės administracijos personalo. Istorikai daro pagrįstą išvadą, kad sėkmingas nacių politikos įgyvendinimas Lietuvoje nebūtų buvęs įmanomas be lietuviškos administracijos paramos. Lietuvos istorikai, „Lietuvos žydų“ knygos autoriai, daro išvadą, kad lietuvių policijos batalionų vaidmuo, vykdant holokaustą, yra reikšmingas. Holokauste vienokia ar kitokia forma (tiesioginis šaudymas, žudynių vietų apsauga šaudymo metu, aukų konvojavimas į žudynių vietą, getų ir konclagerių saugojimas) dalyvavo 10 lietuvių policijos batalionų. Nacių okupacijos metais Lietuvoje buvo išžudyta apie 195 tūkst. žydų.

Nepaisant to, kad žydai tarpukariu matė savo ateitį Rusijoje, į ją žiūrėjo kaip į palankų politinį darinį, netikėjo lietuviškos politinės programos ateitimi, izoliavosi jausdami lietuvių antisemitizmą, o pačius lietuvius siejo su menkai išsilavinusia valstietija, holokausto katastrofa ir entuziastingas lietuvių dalyvavimas joje neturi jokio pateisinimo. To visiems lietuviams nesuvokus ir nepripažinus, bus ne tik sunku gyventi be tikrosios savo istorijos žinojimo, bet ir neįmanoma žengti į ateitį, kai šalia visados gyvens, dirbs, konkuruos kitatautis. Dažnai pažangesnis, geriau išsilavinęs, energingesnis, atviresnis naujovėms, neieškantis savo tautos didybės tik praeityje.

Lietuviui išgyventi ir išlikti naujame globalios konkurencijos pasaulyje bus įmanoma tik tada, jei tolerancija ir bendras sugyvenimas bus kuriantis, o ne naikinantis. Tautiniai naratyvai, kuriuos taip propaguoja savo vietos naujoje Lietuvoje ir naujoje pasaulio tvarkoje nerandantys senieji disidentai ir inteligentai, vargiai begali padėti surasti ir prisijaukinti ateitį. Nesugebėdami racionaliai naudotis šalia esančių žmonių padarytais darbais ir talentais bei jų pranašumais, bandydami užsisklęsti savo perdėto heroizmo istoriniuose ir literatūriniuose naratyvuose, vargu ar rasime kelius, kaip mums įveikti kylančius išnykimo iššūkius. Tas ypatingas žydo litvako bruožas – intelektualumas, racionalus, pasižymintis kuklumu, mums ir šiandien tebėra sunkiai suvokiama vertybė, kuri globaliame pasaulyje lietuviams, jau gyvenantiems pagal naująją pasaulio tvarką, reikalaujančią rasti savo vietą ir konkuruoti dėl išlikimo, mums labai praverstų.

Tik pasakius visą tiesą apie savo istoriją ir ją suvokus galėtų ateiti apsivalymas, kuris leistų suprati, kad Hitleris nėra tas personažas, su kuriuo reikėtų lyginti savo šalies premjerą, o interneto portaluose antisemitinius komentarus rašinėjantys žmonės nėra tik nekalti kvaileliai. Tokie patys „kvaileliai“ nužudė 200 tūkst. mūsų bendrapiliečių, ir niekad negali žinoti, kaip jie elgtųsi, jei tam vėl turėtų galimybę.

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/antisemitizmas-tada-ir-dabar

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.