"Veido" archyvas

Artūras Poviliūnas – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas

Amžinieji vadovai – reiškinys, apėmęs daugumą iš valstybės biudžeto vienaip ar kitaip mintančių įstaigų. Permainos čia braunasi labai iš lėto.

Įsivaizduokite Mykolo Romerio universitetą (MRU) be jam dvi dešimtis metų vadovaujančio Alvydo Pumpučio, Vyriausiąją rinkimų komisiją be Zenono Vaigausko, Generalinę miškų urėdiją be Benjamino Sakalausko, o Lietuvos tautinį olimpinį komitetą – be Artūro Poviliūno. Neįtikima? Pasirodo, kartais nesvarbu, asmenys renkami ar skiriami, kadencija ribojama ar ne, – vadovo krėsle prasėdima dešimt, penkiolika, dvidešimt metų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tai pavadino “užpelkėjimu”, tačiau šis užsisėdėjimo viename poste reiškinys mūsų šalyje, regis, kur kas platesnio masto.

Dar visai neseniai nepakeičiamais buvo galima laikyti ir Ignalinos atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, Ūkio ministerijos sekretorių Anicetą Ignotą, Lietuvos darbo biržos direktorių Vidą Šlekaitį, Archyvų departamento direktorių Vidą Grigoraitį bei daugelį kitų.

2008-aisiais į valdžią atėjus konservatoriams, o vėliau prezidente išrinkus D.Grybauskaitę, dalis ankstesnių nepakeičiamųjų vadovų vis dėlto buvo pakeisti, tačiau iš tiesų praretintas tik paradinis ešelonas – tuo metu vidurinės ir aukštesnės grandies vadovus permainos palietė kur kas mažiau. Ką jau kalbėti apie antraeilių, viešojoje erdvėje mažiau minimų valstybės įmonių arba viešųjų įstaigų vadovus.

Maža to, yra pavyzdžių, kai valstybinis postas nepavaldus nei laikui, nei besikeičiančioms santvarkoms. Antai tik pernai Lietuvos elektrinės vadovas 83-ejų Petras Noreika, poste išbuvęs 48 metus, išleistas į užtarnautą poilsį, ir tai nenoromis.

Ledai tik eižėja, judėti dar nepradėjo

Tas pačias vadovaujamas pareigas draudžiama eiti daugiau nei dešimt metų iš eilės. Tokias įstatymo pataisas, skirtas visų pirma prokurorams, vasario mėnesį pateikė prezidentė D.Grybauskaitė. Regis, tas pats laukia STT, kitų teisėsaugos institucijų. Kada pataisos bus priimtos – tik laiko klausimas, nors tokių siūlymų kritikai šaukia: taip bus galima susidoroti su vadovybei neįtinkančiais, gerai ir uoliai tarnaujančiais pareigūnais.

Logiškai mąstant, ribota vadovų kadencija turėtų būti visur – ar tai būtų muziejai, teatrai, ar mokyklos, ligoninės, bibliotekos, ar valstybės įmonės. Tokią liniją brėžia Prezidentūra. Jai atitaria ir ministerijų vedliai: vidaus reikalų ministras vis pakalba apie pokyčius policijos sistemoje, už kadencijų medicinos įstaigų vadovams įvedimą pasisako sveikatos apsaugos ministras Raimundas Šukys, mokyklų vadovams – švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tik bėda, kad per dvejus metus šių veikėjų kalbos vis dar nevirto teisės aktais. Dešimtmečius ligoninei ar mokyklai vadovaujanti persona – Lietuvoje vis dar kasdienybė.
Vyriausybė vis dar rengia naująją valstybės tarnybos koncepciją. Pamatinė jos nuostata: aukščiausios kategorijos, vadovų postus užimančių valstybės tarnautojų kadenciją (minimi ketveri metai) riboti, juos rotuoti.

Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius Haroldas Brožaitis sako, kad apie valstybės tarnybos reformą du nepriklausomybės dešimtmečius apskritai beveik negalvota: “Pažangaus vadybinio požiūrio ligi šiol nebuvo. Valstybės tarnybą, viešąjį sektorių buvo bandoma padaryti jautresnį politinei įtakai.”

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Kęstučio Girniaus, dešimtmečiais vadovaujantys direktoriai – sovietmečio palikimas. Esą nuo sovietmečio išlikę ryšiai tarp asmenų vis dar tebeveikia, jie niekur nedingo, nors, žinoma, šiek tiek silpnėja. “Tai tarsi toks netiesioginis anos sistemos tęsinys. Tai ne tik sovietinis mentalitetas”, – mano VU TSPMI docentas.

Tačiau kaip paaiškinti, kodėl tie patys žmonės vis perrenkami, skiriami eiti pareigas? “Jei kalbėsime apie R.Šarkino ilgaamžiškumo fenomeną, siūlyčiau pažvelgti į Jungtines Valstijas, kurių centrinio banko galva Alanas Greenspanas poste išbuvo beveik 20 metų ir atleistas tik 2006-aisiais. Taigi ir kitose valstybėse būna įvairių atvejų”, – pabrėžia K.Girnius.

Be to, valstybiniai postai gali būti vertinami ir pagalviešąją įtaką. Kuo labiau institucija susijusi su didžiąją politika, tuo didesnė tikimybė, kad vadovų galvos ten risis dažniau. Paprastas pavyzdys: dar nė vienas Generalinės prokuratūros vadovas Lietuvoje nėra išbuvęs visos kadencijos, o Lietuvos banko vadovas R.Šarkinas išbuvo net tris.

Čia kaip atskirą pavyzdį reikėtų paminėti MRU rektorių A.Pumputį. Nors kai kas šaiposi, kad norint, jog A.Pumputis rektoriautų toliau, reikėjo keisti net universiteto pavadinimą, tai vis dėlto vadovas iš didžiosios raidės, itin stipri asmenybė: juk jis praktiškai iš nieko sukūrė universitetą. Be to, jis ne tik geras vadovas, bet ir labai į pažangą linkęs žmogus. Todėl M.Romerio universitetas neprimena pelkės, priešingai – tai moderniausias mūsų šalies universitetas.

Nėra aiškių darbo vertinimo kriterijų – liksi poste ilgai

Kokie argumentai paprastai skamba vis skiriant tą patį asmenį dar vienai kadencijai? Žinoma, kad jo nepamainoma kompetencija, patirtis ir profesionalumas. Viešosios vadybos specialistai aiškina, kad iš tiesų ilga vadovo kadencija savaime nėra blogai – įgaunama patirtis leidžia geriau atlikti darbą ir yra vertinama. Antra vertus, kodėl tos patirties nepanaudoti panašioje srityje ar panašaus pobūdžio įstaigoje?

“Jei buvo geras vienos mokyklos direktorius, gerai vadovaus ir kitai mokyklai. Ir bus daug gerų mokyklų. Priešingu atveju gauname stagnaciją, pelkę”, – aiškina Seimo narys, viešojo administravimo specialistas prof. Kęstutis Masiulis.
Tiesa, esama postų, kuriuose rotacija negalima, nes kitų panašių postų tiesiog nėra. Bet jų gerokai mažiau nei tų, kuriuose vadovai nesunkiai galėtų keistis: tai ir mokyklos, ir ligoninės, ir susisiekimo ir energetikos įmonės bei kt.

Tačiau jei galima nieko nekeisti, tai Lietuvoje taip ir elgiamasi. Ekspertai sutaria, kad mūsų šalies viešajame sektoriuje nei konkurencijos, nei idėjų kovos beveik nepamatysi. Tokia padėtis palanki tarpti vidutinybėms, o aplinkui jas spiestis pataikūnams.

Politologas K.Girnius pabrėžia esminę tokio reiškinio problemą: dažnai ilgaamžiškumo paslaptis – vis dėlto ne talentas vadovauti, o vadovo darbo vertinimo kriterijų, rodiklių nebuvimas. “Kai nėra aiškių kriterijų, išsyk atsiranda ir problemų. Lengviausia “užsilikti” ten, kur nėra kaip nors matuojamas ir apibrėžtas veiksmingumas. Asmenys tuo, žinoma, pasinaudoja, o tokia patirtis vis perimama”, – aiškina K.Girnius.

O K.Masiulis priduria: “Ir jei vadovas žino arba bent nujaučia, kad dirbs ilgai, gerų patarėjų, pavaduotojų jam ir nereikia. Taip susikuria pataikūniška sistema, institucija, vadovaujama tokių asmenų, ima stagnuoti. Tokią praktiką perima ir įpėdiniai. Susidaro užburtas ratas. Toks reiškinys – masinis, įprastas mokyklose, ligoninėse, aukštosiose mokyklose, ministerijų departamentuose ir t.t.”

“Kai Lietuvoje ištari frazę “virtualus ofisas”, aiškini, kad darbo visur negalima matuoti vien darbo valandomis, tai pas mus visi tyčiojasi, aiškina, jog tai “kosmosas”: vis dar nesuvokiama, kad turi būti matuojama darbuotojo sukurta pridėtinė vertė, o ne atsėdėtos valandos. Daugybėje mūsų institucijų ir jų vadovų galvose – baisus atsilikimas”, – konstatuoja K.Masiulis.

H.Brožaitis siūlo mokytis iš Skandinavijos šalių ar net iš Europos Sąjungos institucijų. Ten rotacijos, arba kaitumo, principo laikomasi skrupulingai, nes tiesiog yra susiformavusi pažangi viešojo administravimo kultūra. Ilgai nereformuojamas viešasis sektorius turi tendenciją greitai “užpelkėti”, ir išsivalyti tada trunka ilgai.