- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Informacinis karas: Gazmanovą ir „Liube“ keičia Gergijevas ir „Gulbių ežeras“

Autorius: veidas.lt | 2011 12 27 @ 09:49 | Aktualūs komentarai | 20 Comments

Sausio 13-ąją Kaune iš lietuvių tyčiosis sovietinio revanšizmo dainius ir Vladimiro Putino marodierių šlovintojas, garsus dirigentas Valerijus Gergijevas.

Itin prieštaringa asmenybė. Iš vienos pusės – pasaulinio garso menininkas, Londono simfoninio orkestro dirigentas, iš kitos – asmeninis V.Putino draugas. Dar „perestroikos“ ir Rusijos demokratinio pakilimo laikais tapęs Peterburgo Marijos teatro meniniu vadovu, nedvejodamas iš nebūties ištraukė ir dirigavo Sergejaus Prokofjevo “Kantatą Spalio revoliucijos XX metinėms” (kurios sukako 1937-aisiais, kai Stalinas pradėjo kruviną „didįjį valymą“) ir “Pašlovinimą Stalinui”.
Į pasipiktinusiųjų balsus V.Gergijevas atšaudavo, esą jis nemaišąs muzikos su politika. Tačiau, kaip dirigento adresu pastebėjo „The New York Times“ straipsnyje, nedviprasmiškai pavadintame „Lojalistas“ (Ištikimasis), „Rusija – ne ta šalis, kurioje lengva atskirti muziką nuo politikos“. Tiek carų laikais, tiek sovietmečiu, tiek dabar muzika užima sureikšmintą vaidmenį Rusijos gyvenime, visuomet yra valstybės vadovų dėmesio centre, atlikdama ir ideologinį bei propagandinį vaidmenį. Tad nėra ko stebėtis, kad 2008 m. rugpjūtį V.Putino pasiųstų marodierių padegtų gruzinų kaimų fone V.Gergijevas Pietų Osetijos sostinėje Tschinvalyje surengė koncertą, kuriame šlovino “Didžiosios Rusijos armiją išvaduotoją”.
Negausūs užsienio žiniasklaidos atstovai buvo priblokšti išvydę, kad vos keli žingsniai nuo aikštės, kurioje vyko koncertas, įrengtuose narvuose buvo laikomi nusiaubtų kaimų gyventojai gruzinai. „O juk kai kurie iš jų atpažino, kad tai skamba Čaikovskis ir Prokofjevas“, – rašė sukrėsti žurnalistai.
Toks įžūlus cinizmas (netgi atsižvelgiant, kad pats V.Gergijevas savo kilme yra osetinas) nuskambėjo per visą muzikos gerbėjų pasaulį, per V.Gergijevo gastroles buvo rengiami piketai, jam pačiam teko atsakinėti į nemalonius klausimus.
Talentas talentu, bet tai neišlaisvina nuo moralės. Genialusis Wilhelmas Furtwängleris buvo viso labo Adolfo Hitlerio mėgstamas dirigentas, niekada nepriklausė nacių partijai ir netgi padėjo muzikams žydams. Nepaisant to, po karo jis turėjo stoti prieš denacifikavimo tribunolą.
Lygiai neįmanoma atskirti muzikos nuo politikos. Kompozitorius Richardas Wagneris gyveno XIX amžiuje ir tikrai neturėjo nieko bendra su naciais – tiesiog jie mėgo jo muziką. To pakako, kad beveik septynis dešimtmečius, nuo 1938-ųjų iki 2001-ųjų, R.Wagnerio muzika būtų faktiškai uždrausta Izraelyje. Nes, deja, yra muzikos kūrinių, kurie vieniems gal tik menas, bet kitiems – pasityčiojimas iš patirtų kančių. Ypač jeigu atliekami netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, kaip, pavyzdžiui, V.Gergijevo mėgstama Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“, turinti simbolizuoti „sovietų liaudies kovą prieš fašizmą“, kurią jis pernai dirigavo Rusijos ambasados Estijoje organizuotame renginyje „Menas prieš fašizmą“. Manau, nereikia aiškinti, kieno kovą su kuo turėjo galvoje V.Gergijevas, vykdamas kovoti su „fašizmu“ į Estiją?
Tad į V.Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją tenka žvelgti ne kaip į eilinį garsaus muziko koncertą, o kaip į sudėtinę dalį prieš Baltijos šalis nukreipto Kremliaus informacinio karo, kuriame dalyvauja šis neabejotinai talentingas muzikantas. Šiandien jau nebeįmanoma atsieti V.Gergijevo nei nuo V.Putino režimo, nei nuo etninių valymų Rusijos užgrobtoje Pietų Osetijoje, iš kurios buvo išvyti visi likę gyvi gruzinų kaimų gyventojai, nei nuo kovos su „fašizmu“ Estijoje.
Kita vertus, galime didžiuotis, kad informacinis karas meninėmis priemonėmis, Rusijos pradėtas prieš dešimtmetį, rengiant Lietuvos valstybinių švenčių dienomis rusiško „popso“ atlikėjų koncertus, šiandien pakylėtas į aukščiausią lygmenį. Jau nebe Gazmanovas linksmina Vasario 16-ąją ir nebe rusų „specnazo“ šlovintojai „Liube“ koncertuoja Šiauliuose Kovo 11-ąją. Dabar pas mus atvyksta pasaulinio lygio atlikėjai – V.Gergijevas Sausio 13-ąją, o Vasario 16-ąją šiauliečius ir NATO oro bazės karius linksmins Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo, atvežantis „Gulbių ežerą“.
Spektaklis „visiems, kam per 35-erius“, irgi su potekste – būtent „Gulbių ežerą“ 1991-ųjų rugpjūtį visos televizijos transliavo pirmąją Maskvos pučo, kurio metu komunistai bandė išsaugoti byrančią Sovietų Sąjungą, dieną.
Kodėl gazmanovus ir „liube“ Lietuvoje keičia gergijevai ir baleto klasika? Po keleto skandalų dėl rusų atlikėjų koncertų per Lietuvos valstybines šventes jau nebedrįstama Vasario 16-ąją išleisti Kirkorovo, o Kovo 11-ąją – Pugačiovos. Dabar jų koncertus organizatoriai iš „Makroconcerto“ sudėlioja aplink valstybines šventes, taip gerokai mažindami psichologinį-propagandinį poveikį. O štai dėl V.Gergijevo ir „Gulbių ežero“, manoma, lietuviai triukšmo kelti nedrįs.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/77504

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.