„Pirmenybėse žaidė daug komandų – ir iš Anykščių, iš Marijampolės. Ypač stipri buvo Marijampolės komanda. Nors aš žaidžiau gynėju, man pasisekė į jų vartus įmušti įvartį“;

“Tuo metu tai buvo įprasta – profesionalių sportininkų nebuvo, o norint gauti Kūno kultūros instituto išduodamą sportininko pažymėjimą reikėjo įvykdyti įvairių sporto rungčių normatyvus. Sporto meistrai gaudavo auksinį ženklelį, Jonas buvo apdovanotas sidabriniu.”;

“Kitas tarpukario ledo ritulio čempionato fotografijoje – operetės primarijus Vytautas Rimkevičius. „Baigiasi antrasis kėlinys, pralaimime 3:4. Pamenu, stovi tribūnoje Kipras Petrauskas ir norėdamas pasijuokti iš V.Rimkevičiaus sako: „Na, žinoma, ledo ritulys – tai čia juk ne operetėje dainuoti. Bet paskutiniame kėlinyje mes vienu įvarčiu laimėjome, ir pirmenybes tuomet laimėjome“, – čia visur kalbama apie įvykius jau okupacijos metais, maždaug 1948.

Jokios Anykščių ar Marijampolės ledo ritulio komandos Nepriklausomos Lietuvos (1926-1940) pirmenybėse nedalyvavo. Vienu metu dalyvavo tik Vilkaviškio, kuriame buvo ledo ritulininkų kalvė, LFLS komanda. Bent jau A. Bertašiaus Lietuvos sporto žinyną (I-mą tomą) reiktų perversti, prieš skelbiant tokias nesąmones.