Kiekvienas žurnalistikos pagrindų ragavęs rašantysis žino, kad yra toks keistas dalykas kaip faktai. Net jeigu rašto darbininkas gauna ideologinių ar reklamos užsakymų, jis suvokia, kad vienu ir kitu atveju jam reikės pudruoti, iškreipti ar nutylėti faktus. Kas yra galutiniai faktų vartotojai? Kodėl jiems svarbi būtent tiesa, o ne prasimanymai? Ar tradiciniai „tiesos bastionai“ – demokratinės Vakarų šalys – netapo apkiautę? Gal būtent pokomunistinių kraštų žmonės labiau linkę eikvoti energiją ieškodami tiesos?

Arūnas BRAZAUSKAS

Istoriškai žvelgiant tiesos ieškoma vardan teisybės – kitaip tariant, vardan teisingumo. Kas iškirto mano mišką? Įtariu kaimyną. Jis neigia. Einame į teismą. Aš su faktais, kaimynas su faktais. O kam reikalingas teismas? Ar ne geriau, kaip sakoma, širdimi pajutus (o dar ir susapnavus), kad kaimynas kaltas, išplėšti jo turtą, nuvaryti gyvulius ir jį patį pakabinti ant šakos?

Apskritai žvelgiant, tokie suprantami ir nuo neatmenamų laikų besikartojantys veiksmai visuomenei labai nuostolingi. Valstybė išrasta ne tam, kad ją garbintų, o todėl, kad reikia palaikyti tvarką, neleisti saviems bet kaip plėšti savų. Jau geriau bendruomenei taikiai sugyventi ir visiems kartu vieningai plėšti kaimynines bendruomenes, gentis, tautas.

Kam reikalinga valstybė?

Valstybės paskirtis – organizuoti teisėtą ir teisingą išnaudojimą savo valdose, taip pat telkti pajėgas savai teritorijai ginti ir svetimoms teritorijoms nukariauti.

Būtent todėl konfliktas dėl miško tampa valstybiniu reikalu. Ginčas patikimas teismui, kuris siekia nustatyti tiesą vardan teisybės. Faktai visų pirma rūpi tyrėjui, teisėjui ir pan. Kiekvienai suinteresuotai pusei rūpi sava pergalė. Todėl priešininkai siekia atkasti oponentui nepalankius faktus ar juos falsifikuoti, o sau nepalankius faktus nuslėpti arba iškreipti.

Kur kova dėl valdžios – tenai dezinformacija. Kol buvo monarchijos, buvo svarbu pagrįsti teises į sostą. Vadinasi, atsiranda falsifikuotų kilmės popierių rinka, svarbi tiems, kurių padėtis priklauso nuo to, kelintos kartos protėvius jie gali nurodyti. Įsigalėjus demokratijai paplinta nesąžiningų rinkimų triukai. Informacija judina rinkas. Iki šiol gyva legenda, kad kai kas labai pralobo, paskleidęs melagingą žinią, jog Napoleonas laimėjo Vaterlo mūšį. Dezinformacija neįmanoma be tiesos – jei „tiesos nėra“, nėra ir dezinformacijos.

Statytinių karai

Neretai tiesa paaiškėja tada, kai tūkstančiai galvų jau padėta dėl klaidingų tikslų. Pietų Amerikos užkariautojai ieškojo Eldorado ir jo aukso kalnų, tačiau rado tik čiabuvių civilizacijas, kurios menkai tegebėjo priešintis. Prisigrobė ir aukso, bet ne tiek, kiek tikėjosi tikintieji legendomis apie Eldoradą.

Vieno iš daugelio neatrastų eldoradų istorija gerai dokumentuota. 1932–1935 m. tarp Bolivijos ir Paragvajaus vyko karas dėl Čako provincijos, kuri po pergalės galiausiai atiteko Paragvajui. Kadangi ginčytinoje teritorijoje tikėtasi rasti naftos, kariaujančias šalis rėmė naftos kompanijos: „Standard Oil“ rėmė Boliviją, „Royal Dutch Shell“ – Paragvajų. Pastaroji kompanija tam ir buvo sukurta, sujungus britų bei olandų bendrovės, kad galėtų konkuruoti su amerikiečių „Standart Oil“.

Karą laimėjo Paragvajaus armija, kurioje pasižymėjo rusų emigrantai, buvę caro armijos karininkai. Ivanas Beliajevas, barono Piotro Vrangelio štabo karininkas, tapo Paragvajaus generolu. Šios šalies kariuomenė naudojosi I.Beliajevo sudarytais Čako žemėlapiais. Paragvajaus pusėje kovėsi ir tos šalies generolo leitenanto laipsnį užsitarnavęs Nikolajus Ernas (pagal vokiškus protėvius Oehrn), buvęs baltagvardiečių karininkas. O Bolivijos pajėgoms vadovavo vokietis Hansas Kundtas, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Pakariauti nespėjo vokietis Ernstas Roehmas, Bolivijos kariuomenės papulkininkis. Įsivėlęs į vietinę politiką, 1930 m. jis buvo priverstas slėptis Vokietijos ambasadoje. Tenai sulaukė skambučio iš Adolfo Hitlerio, kuris pasikvietė E.Roehmą vadovauti rudmarškinių smogikams (Sturmabteilung – SA). E.Roehmas buvo nužudytas 1934 m. Hitlerio įsakymu per vadinamąją Ilgųjų peilių naktį.

Čako karo istorija išskirtinė tuo, kad Paragvajaus atkariautose žemėse naftos tada nerasta. Prisijungto maždaug Lietuvos teritorijos dydžio ploto (apie 20 tūkst. kv. mylių) kaina – po du paragvajiečius ir tris boliviečius, žuvusius už kiekvieną kvadratinę mylią. Bolivija prarado 65 tūkst. vyrų – apie 2 proc. gyventojų. Paragvajaus nuostoliai siekė 36 tūkst. – apie 3 proc. gyventojų.

Vėliau su Paragvajumi besiribojančiose Bolivijos teritorijose buvo atrasta gamtinių dujų. Ir tik 2012-aisiais Paragvajui priklausančioje Čako dalyje atrasta komerciškai reikšmingų naftos telkinių. Prizas už daugiau nei 30 tūkst. gyvybių investiciją gautas po 70 su trupučiu metų.

Čako karas – puikus statytinių karo pavyzdys. Konflikto priežastis buvo klaidingos žinios. Tokias galima ir tyčia paskleisti, kad priešininkas būtų išsekintas, nors minėto karo atveju abi naftos kompanijos tikėjosi naudos – taigi tikėtina, kad geologų spėjimai nebuvo apgalvotos melagystės.

Dabartinis karas Sirijoje laikomas statytinių karu. Įžvelgiamas Kataro vaidmuo. Atseit šiai arabų monarchijai rūpi nuversti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, nes tas nesutiko per Siriją tiesti dujotiekio, kuriuo į Europą plūstų dujos iš Kataro jūros telkinių. Kol Sirijoje vyksta karas, dujų rinkoje ėmė reikštis JAV su savo skalūnų dujomis, kurios plukdomos laivais. Gali būti, kad ir ekonominės priežastys, dėl kurių siekiama nuversti B.al Assadą, praras prasmę dėl tų dujų iš Amerikos.

Iš dabarties kontroliuojama praeitis ir ateitis

Karo metu melo apie priešininkus skleidimą organizuoja valstybė. Ji taip pat linkusi pateikti visuomenei savas istorijos interpretacijas. George‘as Orwellas romane „1984“ rašo: „Kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį. Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį.“ Aiškiau nepasakysi.

Totalitarinių ir autoritarinių valstybių valdžia interpretuoja istoriją savo naudai. Kur yra „tiesos teritorija“ valstybėje, kurios žiniasklaidą, mokslo įstaigas kontroliuoja valdžia, netoleruojanti žodžio laisvės? Praeitis ir dabartis – valdžios rankose, taip pat ir žinios iš užsienio. Faktai reikšmingi tik siauroje civilinės teisės srityje, kur piliečiams ir ūkio subjektams leidžiama bylinėtis „pagal teisybę“. Totalitarinėje valstybėje, kaip Sovietų Sąjunga, atsiranda ir toks kovos dėl faktų laukas: kadangi viskas priklauso valdžiai, jai rūpi teisinga statistika, o įvairaus rango pareigūnai linkę prirašinėti.

Šiuolaikinėje Rusijoje valdžia kontroliuoja dabartį, vadinasi, kontroliuoja praeitį ir ateitį. Tam nereikia šimtu procentų kontroliuoti visos žiniasklaidos. Rusijoje veikia tokie santykinai laisvi žiniasklaidos kanalai, kaip radijas „Echo Moskvy“, laikraštis „Novaja gazeta“. Tačiau valdžia kontroliuoja televiziją. To pakanka, kad rusai tik paviršutiniškai išmanytų savo istoriją. Pavyzdžiui, šiuo metu apie 90 proc. rusų yra girdėję apie Stalino laikų represijas, tačiau 43 proc. įsitikinę, kad jos buvo būtinos tam, jog šalyje būtų užtikrinta tvarka. O ketvirtadalis jaunuolių nuo 18 iki 24 metų iš viso nėra girdėję, kad būta represijų. Prie to reikėtų pridurti, kad minėtoje amžiaus grupėje tik 17 proc. jaunuolių sugeba kritiškai vertinti informaciją.

Teisybė – liberalios demokratijos „deguonis“

Galėtume paklausti, kokios socialinės ir politinės sąlygos vienaip ar kitaip verčia ieškoti tiesos. Kam rūpi faktai? Kam įdomi socialinė ir politinė tikrovė? Kas yra faktų vartotojas? Juk tik toks atkreips dėmesį į paneigimus, fake news (melagingos žinios) demaskavimus?

Demokratinėje valstybėje faktai rūpi tiems, kurie sprendžia – nuo politikų iki eilinių piliečių: smulkiausių verslininkų, samdomų darbuotojų. Kiekvienas turi savo nišą, tad vartoja skirtingos prigimties faktus. Sužino apie tai ne „iš oro“, bet nusiperka rinkoje. Tiesa atrandama ne vien teismuose, bet ir parduodama konkurencinėje žinių rinkoje, kurioje melagius nubaudžia tie, kurių profesija – išgauti tiesą. Nemeluojančios žiniasklaidos prielaida – žinių rinka.

Dabartinis valstybės modelis, vadinamas demokratiniu, liberaliu, atsirado XVIII a. Įstatymo viršenybė, nepriklausomos institucijos, garantuojančios atsvarų ir patikrų veikimą, – tokia šio modelio esmė. Demokratiniai rinkimai mažai ko verti, jeigu visuomenė dezinformuojama. Todėl laisva, nepriklausoma žiniasklaida – būtina tokio modelio veikimo sąlyga. Norintieji šį modelį adaptuoti, „tiuninguoti“ – pritaikyti savo korupcinėms reikmėms – turi suprasti, kaip jis veikia. Taip, jie supranta.

Pavyzdžiui, Rusijos valdžia, kurios viršūnėje stovi prezidentas Vladimiras Putinas, vengia atvirai falsifikuoti rinkimus. Pasitelkęs įvairias manipuliacijas, tarkim, užvaldęs masinę žiniasklaidą – visų pirma TV, Kremlius siekia, kad per rinkimus prie balsadėžių ateitų būtent V.Putinui lojalūs rinkėjai. Užduotis primena šaudymą į judantį taikinį: geriau, kad nelojalūs rinkėjai liktų namie. Tačiau atėjusiųjų turi būti pakankamai – rinkimai neturi panėšėti į boikotą.

Globalizacija ir dezinformacija

Lietuvoje gerai žinomas JAV istorikas Timothy Snyderis dabar daug komentuoja bestseleriu tapusią savo knygą „Apie tironiją: 20 pamokų iš XX amžiaus“ (2017 m.). Jis primena, jog daugelis linkę manyti, kad dabartinė globalizacija – pirma ir vienintelė, tačiau taip nėra. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje būta panašios tendencijos. Tada globalinės prekybos plėtra atvedė prie to, kad augo didžiosios pasaulio ekonomikos. Buvo manoma, kad augimas skatins švietimo plėtrą, liberalizmo triumfą, darys politiką labiau etišką. „O po to mes sulaukėme dviejų pasaulinių karų ir Didžiosios depresijos“, – sako T.Snyderis.

Pasak jo, tiek anos, tiek šios globalizacijos tendencijos yra prieštaringos – daugėja vidinių ir tarptautinių įtampų. Daugėja ir dezinformacijos. Todėl verta prisiminti protingus žmones, kurie prieš kelis dešimtmečius svarstė apie globalizaciją. Verta pasimokyti iš vokiečių, čekų ir rusų, kurie XX a. 4-ame–6-ame dešimtmečiuose rašė apie iššūkius, kuriuos liberalizmui ir demokratijai kelia tiek kraštutiniai kairieji, tiek kraštutiniai dešinieji. „Knyga „Apie tironiją“ bando kukliai pasimokyti iš išmintingų žmonių, kurie pirmosios globalizacijos pabaigoje nurodė jai gresiančius iššūkius“, – aiškina T.Snyderis.

Vokietijos leidiniui „Der Tagesspiegel“ T.Snyderis pasakė, kad šiuolaikinė politika – iš esmės ne kova tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o veikiau kova tarp tiesos ir „posttiesos“, todėl tiesą ginantiems žmonėms reikia rimtai pagalvoti, kaip tiesa sudominti kitus.

Vertindamas 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus T.Snyderis teigia, kad nesugebėjimas įdomiai pateikti faktų, kitaip tariant, tiesos, – viena iš rinkimus pralaimėjusios Hillary Clinton problemų. Sunku atrasti didelių programinių skirtumą tarp jos ir pergalingo oponento Donaldo Trumpo. Demokratų partija, kuriai atstovauja H.Clinton, gerokai pasislinko į dešinę, o D.Trumpo programa neaiški, todėl sunku pasakyti, ar jis kairysis, ar dešinysis. T.Snyderio vertinimu, D.Trumpas nebuvo tradicinis respublikonas, tačiau daugeliu klausimų jis išsako tiek kairei, tiek dešinei pozicijai būdingus teiginius. T.Snyderio požiūriu, juodu skyrėsi tuo, kad H.Clinton rinkimų kampanijos metu stengėsi remtis faktais, o D.Trumpas nevengė prasimanymų. Tačiau H.Clinton daugeliu atvejų nesugebėjo išdėstyti faktų įdomiai ir skambiai. Jai nepavyko sužadinti jai palankių rinkėjų poreikio faktams.

Pavyzdinė Ukraina

Kalbėdamas su „Der Tagesspiegel“ T.Snyderis pateikė savaip sensacingą požiūrį. Istorikas teigia, kad populiarus įsitikimas, jog istorija kuriama Vakaruose ir iš ten plūsta į Rytus, šiuo metu neteisingas. Jo nuomone, jau maždaug dešimtmetis, kai kryptis pasikeitė. Kibernetinis karas atėjo iš Rytų. „Mes buvome per daug pasipūtę ir savimi pasitikintys, kad tai suvoktume“, – sako T.Snyderis.

Šią tendenciją išreiškiančiu svarbiausiu įvykiu tapo Rusijos įsiveržimas į Ukrainą 2014 m. Mokslininkas daro paradoksalų apibendrinimą – Maskvos propagandinė taktika Ukrainoje nesuveikė, o Vokietijoje ir JAV tai suveikė šimtu procentų: „2016-ieji JAV tapo tokiais pat, kokie Ukrainoje buvo 2014-ieji – tik be karinio įsiveržimo. Rusai turėjo kandidatą, kurį jie palaikė, pasitelkę informacines ir programišių atakas. Šiame informaciniame kare tapome dar labiau pažeidžiami nei Ukraina. Rusija laimėjo kibernetinį karą ne Ukrainoje, o JAV. Ginklas buvo Donaldas Trumpas.“

Panašias mintis T.Snyderis dėstė ir „Laisvės radijo“ baltarusių redakcijai. Pasak jo, JAV patiria problemų, būdingų Rytų Europos pokomunistiniams kraštams. Kai kurios tendencijos, kurių logika išaiškėjo būtent Rytuose, dabar pasireiškia Vakaruose. Viena vertus, tai socialinė atskirtis, kita vertus – žiniasklaidos koncentracija nedaugelyje rankų ir melaginga informacija.

T.Snyderio požiūriu, Rytų Europos santvarkos nėra pavyzdinės, tačiau tų kraštų aktyvistams gali būti būdingi pavyzdiniai motyvai. Istorikas perspėja, kad demokratinėse Vakarų šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Austrija, Didžioji Britanija, esama politikų ir judėjimų, kurių pažiūros ir programos kertasi su demokratija. „Pažvelkite, JAV dabar yra prezidentas, kurio pasisakymai ir veiklos tendencijos turi klasikinį autoritarinį pobūdį“, – sako T.Snyderis.

T.Snyderis mano, kad amerikiečiai galėtų pasimokyti iš ukrainiečių. Jis pataria tėvynainiams būti kukliems ir nekartoti, kad Amerikoje viskas puiku. T.Snyderis atkreipia dėmesį, kad Ukrainoje jauni ir gabūs žurnalistai kibdavo ir kimba į žinias, keliančias įtarimų dėl melagingumo. Jie siekia atsekti šių žinių šaltinius ir dezinformacija suinteresuotus asmenis. Maidaną jis laiko pavyzdžiu Amerikai: ukrainiečiai buvo pasirengę kovoti dėl įstatymų viršenybės, o būtent įstatymų viršenybė dabar yra pagrindinė JAV problema.