Dabar bandoma pavaizduoti, esą sprendimas dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio atleidimo – tai kaži koks „karas“ dėl įtakos tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus.

Neva jeigu prezidentė pasirašo premjero teikimą ir atleidžia R.Palaitį – tuomet A.Kubiliaus viršus, o jeigu nepasirašo ir neatleidžia R.Palaičio – tuomet D.Grybauskaitės.
Tarsi prezidentei su premjeru tik tas ir terūpėtų – grumtis dėl įtakos, nes daugiau Lietuvoje jokių problemų nebėra: ir dėl Visagino atminės statybos jau sutarta, ir dujų ūkyje su „Gazpromu“ galutinai suderėta, ir elektros linijų tiesimas, ypač Lenkijos pusėje, nevėluodamas eina. Ir tarsi, be energetikos, kitų problemų Lietuvoje nebūtų, nors euro skolų krizė šiaip jau niekur nedingo, o pati euro zonos, kuri yra pagrindinė Lietuvos eksporto rinka, ekonomika toliau „švelniai smunka“, bet ne kyla.
Jei karas dėl įtakos vyksta, tai ne viršūnėse, o valdančiosios koalicijos viduje, kur 13 balsų Seime turinti Liberalų ir centro sąjunga susigalvojo galinti pašokdinti tiek prezidentę, tiek premjerą.
Jeigu šios partijos į Vyriausybę deleguotas R.Palaitis būtų apie ateitį galvojantis, savarankiškas politikas, jis atsistatydinimo pareiškimus pats neprašomas būtų parašęs ir nunešęs tiek premjerui, tiek prezidentei iš karto, kai tik D.Grybauskaitė pasakė, kad FNTT vadovų atleidimo istorijoje ministras buvęs „ne prie ko“. Ministras visados turi būti „prie ko“, antraip jis nebe ministras. O jeigu kažkas priiminėja sprendimus vietoj jo, tik atsistatydinti belieka.
Tik, matyt, aferos su FNTT vadų pakišimu ir visos kaltės už „Snoro“ operacijos paviešinimą suvertimu jiems autoriai žinojo, kad kas jau kas, o R.Palaitis, kaip ir kiti liberalcentristai, savo noru ministro posto neapleis. Pernelyg „skanios“ tai vietos, ką puikiai rodo vien oficialioji į Liberalų ir centro partijos kasą plūstančių rėmėjų lėšų statistika.
A.Kubilius tą gerai žino, mat, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių teko girdėti, kad neapsikentę ministro viešųjų pirkimų manierų pas premjerą skųstis ėjo netgi VRM pavaldžių tarnybų vadai, nors statutinėse organizacijose tai šiaip jau nepriimta. Bet ką daryti, jei užkniso? Tačiau premjeras išklausęs jam būdinga maniera niūriai nužvelgė į stalą ir pasakė viską puikiai matąs, bet turįs užmerkti akis, nes koalicija Seime teturi vieno balso persvarą, o energetiką tvarkyti reikia. Taip sakant, pakentėkit, vyrai, „vardan tos“.
Matė šitokį A.Kubiliaus požiūrį į koalicijos partnerių nuodėmes ir patys „čaplikiniai“ liberalcentristai, tad su įvairiais patarėjais, regis, bus „sustrategavę“, kad tokiomis aplinkybėmis A.Kubilių galima spausti ir šantažuoti: arba jis leidžia jiems išsidirbinėti, kaip nori, arba Visagino atominės statybos koncesijos sutartis negaus jų paramos Seime. Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad tokia „strategija“, regis, buvo jų strateginė klaida.
Nuo senų senovės žinoma: vadovas nekreipia dėmesio į pavaldinių išdaigas tik tol, kol šie visomis išgalėmis padeda vadovui siekti tikslo. Na, kaip kokie „masiuliniai“ liberalsąjūdininkai, valdantys irgi labai pinigingas ministerijas ir neatsiliekantys nuo „čaplikinių“ gebėjimu rinkti rėmėjų paramą. Bet suprasdami, kad geri tik tol, kol nestoja skersai kelio Vyriausybės energetiniams projektams, liberalsąjūdininkai su pagirtinu uolumu ir atsidavimu valstybės interesui rauna iš Klaipėdos uosto akvatorijos visus kuolus, galinčius sutrukdyti suskystintų dujų terminalo statybai. Todėl premjeras ir Gintaro Steponavičiaus konkursėlių Švietimo ir mokslo ministerijoje nepastebi, ir apskritai ketina tvirtai ginti Seime ministro vykdomą aukštojo mokslo reformą, už kurią versti savo koalicijos kolegą suskubo ne bet kas, o tie patys „čaplikiniai“.
Visas „čaplikinių“ energetinis šantažas paremtas tikėjimu, kad nei A.Kubilius, nei Arvydas Sekmokas, nei D.Grybauskaitė nesiryš dėl dviejų kriminalistų aukoti viso Lietuvos energetinės nepriklausomybės projekto, prie kurio jie nuosekliai dirbo visus trejus metus ir iki kurio įgyvendinimo liko tiek nedaug. Tad jeigu A.Kubilius užsispirtų, atsiras kas jį paspaudžia iš savų.
Bet jeigu energetinės nepriklausomybės projekto autoriai pasiduotų tokiam primityviam šantažui, prie jų durų iš karto išsirikiuotų eilė norinčiųjų už savo balsus irgi ką nors gauti – nuo papildomo milijono iš biudžeto iki galimybės truputį pavogti. O visų neužganėdinsi. Tokiomis aplinkybėmis balsavimo Seime dėl energetinių projektų žlugimas daug labiau tikėtinas, nei išvijus „čaplikinius“ ir jų paramą pakeitus kitų partijų balsais. Juoba norintys paremti jau į eilę rikiuojasi, nes kam sprendimas teismo byloje artėja, kam Seimo rinkimuose rudenį sudalyvauti norisi, kas norėtų prezidentės akyse pliusiuką užsitarnauti, o kam tiesiog baugu darosi nuo minties, kad tektų likus pusmečiui iki rinkimų atsakomybę prisiimti.
Svarbiausia, matydami didėjančią visuomenės paramą neteisingai atleistiems FNTT vadams, visi politikai suvokia, kad parama jiems bus pliusas rinkėjų akyse per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Kuriuose liberalcentristai, regis, nebeturi jokių šansų.

Vadovas nekreipia dėmesio į pavaldinių išdaigas tol, kol šie visomis savo išgalėmis padeda jam siekti tikslo.